Raudonasis fortas

Šiam straipsniui ar jo daliai trūksta išnašų į patikimus šaltinius. Jūs galite padėti Vikipedijai pridėdami tinkamas išnašas su šaltiniais.

Raudonasis fortas
Pasaulio paveldo sąrašas
Vieta	Indija
Tipas	Kultūrinis
Kriterijus	ii, iii, vi
Nuoroda	(angl.) (pranc.): 231
Regionas**	Azija ir Ramusis vandenynas
Įrašymo istorija
Įrašas	2007  (31-oji sesija)
Vikiteka:	Raudonasis fortas
* Pavadinimas, koks nurodytas UNESCO sąraše. ** Regionas pagal UNESCO skirstymą.

Raudonasis fortas (hind. लाल क़िला, IAST: Lāl Qilā) – Indijos mieste Senajame Delyje esanti XVII a. Mogolų tvirtovė – vienas žymiausių Delio istorinių objektų, UNESCO pasaulio paveldo sąrašo objektas.

Po žmonos mirties Mogolų imperatorius Šachas Džahanas perkėlė sostinę iš Agros į naują miestą Šachdžachanabadą – būsimąjį Delį ir čia pastatė Raudonąjį fortą, kaip asmeninę imperatorišką rezidenciją. Statybos vyko nuo 1638 iki 1648 m., joms vadovavo architektai Ustadas Hamidas ir Ustadas Ahmadas. Imperatorius naują pusmėnulio formos miestą išdėstė palei Džamnos upės krantą, ir buvo pastatytas tik vienas tiltas (ilgainiui upė pakeitė vagą ir miesto dalis neteko įprasto aprūpinimo vandeniu). Visi statiniai, išskyrus pusę nuo upės, apjuosti sienos, kuri pastatyta ir raudonojo smiltainio plytų. Viena iš sienos dalių ir buvo Raudonasis fortas. Šis fortas, kitaip – Lal Kila – vienas įspūdingiausių musulmonų architektūrinių paminklų, apdainuotas daugelio poetų, garsus marmuro, aukso, sidabro, brangakmenių apdaila. Forto sienos buvo platesnės ir aukštesnės už kitas miesto sienas. Sienų perimetras – 2,5 kilometrai, plotis iki 360 metrų, aukštis įvairuoja nuo 18 iki 33 metrų.

Visa tvirtovė, išskyrus pusę nuo upės, apjuosta giliu grioviu, kuriame buvo veisiamos žuvys. Forto viduje kilo sodai, fontanai, mečetės, visuomeniniai ir privatūs imperatoriaus pastatai. Gynybinė forto reikšmė nebuvo didelė, nes jo sienos neypatingai tvirtos, tačiau jo prabanga ir didybė stebindavo kiekvieną, bei simbolizavo gana ramų, taikingą Mogolų dinastijos laikotarpį.

Nuo forto iki upės tęsiasi plati smėlio aikštė, kurioje vykdavo kariuomenės apžiūra, dramblių kovos, visa tai stebėdavo imperatorius. Lal Kila yra netaisyklingas aštuonkampis, ilgėjantis iš rytų į vakarus. Pagrindiniai Lahoro vartai atsiveria į vakarų pusę. Prieš įspūdingus vartus seniau buvo arkada parduotuvėlių, tačiau po 1857 m. kovų sunaikinta didelė forto dalis, atlaisvinant vietą kareivinėms. Tokiu būdu padaryta neįkainuojama žala šiam paminklui. Bet būtent po nepriklausomybės karo Lahoro vartai įgavo svarbią reikšmę indams – čia buvo susirinkimų vieta, kur svarbias kalbas sakydavo indų laisvės kovotojai, tautos lyderiai.

Divan-i-Am

Pro Lahoro vartus patenkama į „Muzikos namus“ – muzikos instrumentų saugyklą, kurioje buvo grojama pasitinkant svarbius svečius. Pirmaisiais forto amžiais jo viduje buvo šeši karališki dvarai (machalai). Kaip ir kiekvienoje Mogolų imperatoriaus rezidencijoje suprojektuotos dvi didelės audiencijų salės: Divan-i-Am ir Diwan-i-Khas. Pirmoji buvo naudojama oficialiems viešiems priėmimams, kita – asmeniniams. Divan-i-Am – milžiniška raudonojo smiltainio salė, iš trijų pusių atsiverianti į vidinius kiemus, kurioje susirinkdavo minia žmonių, norinčių viešai kreiptis į imperatorių. Iškilmingomis dienomis viešųjų audiencijų salę išklodavo geriausio šilko kilimais. Kad imperatorius nepailstų ir nebūtų nuobodu, palei Divan-i-Am salę vesdavo pačius gražiausius imperatoriaus žirgus, ypatingomis progomis buvo ir visos kariuomenės eisena arba net buvo vedami išpiešti drambliai, antilopės, raganosiai, tigrai ir kiti gyvūnai.

Diwan-i-Khas salėje imperatorius privačiai tardavosi su savo patarėjais, priimdavo kitų šalių pasiuntinius. Salės grindys buvo marmurinės, lubos padengtos sidabro plokštėmis. Šioje salėje išraižyti žodžiai skelbia: „Jei egzistuoja rojus ant žemės, tai jis čia, tik čia, niekur kitur, tik čia“. Manoma, kad tai paties Šach Džachano mintys. Centre halės stovėjo įžymusis „Povo sostas“, išpuoštas brangakmeniais, meistrautas net 7 metus. 1739 m. įsiveržęs Šachas Nadiras išgabeno sostą į Persiją. Didelė dalis brangenybių pagrobta Sipajų maišto metu (1857 m.).

Už Divan-i-Am buvo Spalvų dvaras, gavęs tokį pavadinimą dėl puošnių spalvotų ornamentų: sidabro plokščių lubos puoštos auksinėmis gėlėmis. Spalvų dvare gyveno imperatoriaus žmonos ir šeimininkės. Čia buvo ir lotoso žiedo formos, puoštos spalvingomis gėlėmis imperatoriškasis baseinas. Ši dalis buvo labai apiplėšta ir mažai kas liko iki šių laikų.

Šacho Džachano sūnus ir paveldėtojas Aurangzebas forto viduje asmeniniam naudojimui 1659–1660 m. pastatė neįprastą taip vadinamą Perlų mečetę, kuri nėra didelė bet labai išsiskiria iš viso ansamblio – pati yra balto marmuro, o bokštai – juodo. Mečetė aukštai iškilusi virš forto sienų, atspindi religines prasmes. Pasaulio išbaigimas, itin svarbus hinduistų, musulmonų ir kitose religijose, simbolizuojamas kvadratine šventyklos forma, kuri priešpastatoma apskritai pasaulio formai. Šventovė visuomet statoma kaip pasaulio centras, ypač pabrėžiamos kryptys.

Dabar Raudonasis fortas yra Delio reprezentacinis pastatas. Čia įrengti muziejai, šalia veikia kilimų audėjų, auksakalių turgeliai, traukiantys turistus.

• 
  Diwan-i-Khas
• 
  Lahoro vartai
• 
  Perlų mečetė (Moti Masjid)
• 
  Paviljonas forto sode
• 
  Hajat Bakšo sodas