Pranešėjas

Vasco DE MELLO

Prašymas pateikti nuomonę	Europos Komisija, 2023 9 20
Teisinis pagrindas	Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo 304 straipsnis
Atsakingas skyrius	Užimtumas, socialiniai reikalai ir pilietybė
Priimta skyriuje	2023 9 5
Priėmimas plenarinėje sesijoje	2023 9 20
Plenarinė sesija Nr.	581
Balsavimo rezultatai (už / prieš / susilaikė)	209 / 0 / 6

1.   Išvados ir rekomendacijos

1.1.

Šio pasiūlymo dėl reglamento tikslas – panaikinti Europos arešto orderio sistemos spragas sukuriant bendrą baudžiamojo proceso perdavimo tarp valstybių narių tvarką ir taip išvengti kumuliacinio baudžiamojo proceso, taikomo dėl tos pačios veiklos, įvykdytos tų pačių asmenų daugiau nei vienoje valstybėje narėje atžvilgiu (non bis in idem principas), taip pat užkirsti kelią nebaudžiamumo reiškiniui, kylančiam dėl to, kad nevykdomas baudžiamasis persekiojimas, ir sumažinti šio reiškinio atvejų skaičių.

1.2.

Šiuo tikslu nustatomos vienodos valstybių narių bendradarbiavimo taisyklės perduodant ir perimant baudžiamąjį procesą.

1.3.

Antra, pasiūlymu siekiama sukurti bendrą skaitmeninę struktūrą, kuri sudarytų sąlygas tokiems procesiniams dokumentams perduoti.

1.4.

Europos ekonomikos ir socialinių reikalų komitetas (EESRK) palankiai vertina Komisijos iniciatyvą šiuo klausimu.

1.5.

Tačiau, atsižvelgdamas į tam tikrus teisės akto teksto aspektus, EESRK mano, kad kai kuriuos punktus reikėtų papildyti ar ištaisyti.

1.6.

Taigi, kalbant apie suinteresuotųjų subjektų pagrindines teises, EESRK mano, kad reikėtų pateikti aiškią nuorodą tiek į Europos žmogaus teisių konvenciją, tiek į Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartiją, taip pat į kitus teisės aktus, kuriais siekiama apsaugoti pagrindines teises.

1.7.

EESRK atkreipia dėmesį į tai, kad siūloma tvarka neturėtų būti naudojamasi tam, kad įtariamieji ar kaltinamieji, taikant procesines taisykles, turėtų galimybę patogiai išnaudoti palankesnę teisinę sistemą.

1.8.

EESRK palankiai vertina sprendimą įdiegti bendras skaitmenines priemones siekiant paspartinti šį procesą ir mano, kad šias priemones reikėtų sukurti naudojant ES lėšas.

1.9.

Tačiau, kaip jau buvo nurodyta ankstesnėse nuomonėse, reikėtų toliau užtikrinti galimybę naudotis popieriniu formatu grindžiamomis ryšių palaikymo priemonėmis, atsižvelgiant į asmenis, kurie dėl įvairių priežasčių neturi prieigos prie IT išteklių.

1.10.

EESRK mano, kad visą vertimo procesą reikėtų atlikti itin kruopščiai ir kad nereikėtų leisti tam naudoti dirbtinio intelekto ar kitų mechaninių priemonių be žmogaus įsikišimo.

1.11.

EESRK mano, kad teisės akte reikėtų nustatyti dalyvių teisę kreiptis į aukštesnės instancijos teismą dėl netinkamo procesinių dokumentų vertimo.

1.12.

Kaip nurodyta ankstesnėse nuomonėse, EESRK mano, kad reikėtų rengti mokymus visiems šioje srityje dirbantiems specialistams, taip pat kitiems suinteresuotiesiems subjektams, pavyzdžiui, vertėjams.

1.13.

EESRK mano, kad reikėtų nustatyti būdą, kaip spręsti neigiamus konfliktus dėl jurisdikcijos, kylančius tuo atveju, kai taikomas šis teisės aktas.

1.14.

EESRK pabrėžia, kad reikėtų panaikinti galimybę tuo atveju, kai perdavimui pritariama, prašančiajai institucijai persiųsti tik dalį bylos medžiagos, o ne visą bylos medžiagą.

1.15.

Taip būtų pašalinta bet kokio savavališkumo galimybė, kuri neabejotinai gali atsirasti bylas perduodant tik iš dalies.

2.   Bendrosios pastabos

2.1.

Bendros laisvo asmenų, kapitalo, prekių ir paslaugų judėjimo erdvės trūkumas yra tai, kad sukuriama tarptautinė erdvė, kurioje galima vykdyti nusikalstamą veiką.

2.2.

Nuo neatmenamų laikų žmonių visuomenės teisę bausti įstatymų pažeidėjus ir nusikaltėlius yra suteikusios valstybei, teikdamos pirmenybę jai, o ne atskirų asmenų vykdomam, atpildu grindžiamam teisingumui, kuris vadovaujasi keršto įstatymu (lot. lex talionis) arba principu „akis už akį, dantis už dantį“.

2.3.

Ius puniendi egzistavimas, t. y. valstybės teisė bausti asmenis, kurie jos teritorijoje pažeidžia jos įstatymus ir taip įvykdo nusikaltimus, arba kurie užsienio valstybės teritorijoje vykdo nusikalstamas veikas prieš jos piliečius, yra prigimtinis ir esminis valstybės suverenių galių bruožas (1).

2.4.

Ši suvereni galia valstybėms tokia svarbi, kad daugumoje konstitucijų pasiliekama išimtinė kompetencija leisti teisės aktus šioje srityje ir ji suteikiama parlamentams.

2.5.

Vis dėlto valstybė savo ius puniendi, kurią pritaikius aukščiausiu laipsniu gali būti atimama asmens laisvė, visada turi įgyvendinti tik drauge vadovaudamasi tvirtomis pagrindinėmis piliečių teisėmis, kad piliečiai būtų apsaugoti nuo galimo piktnaudžiavimo ar savavališkumo, labai būdingų tiems subjektams, kurie nesilaiko teisinės valstybės principo nuostatų.

2.6.

Kaip minėta, veikiant bendrajai rinkai kyla daug iššūkių, susijusių su baudžiamosios teisenos vykdymu.

2.7.

Kai yra tokia tarptautinė erdvė, kurioje asmenys, kapitalas, prekės ir paslaugos laisvai juda iš vienos valstybės į kitą, nesukūrus atitinkamos tarptautinės nusikaltėlių baudžiamojo persekiojimo sistemos sudaromos sąlygos vykdyti nusikalstamą veiką skirtingose teritorijose už tai neskiriant tinkamos bausmės arba gali atsirasti tikros nusikaltėlių užuovėjos.

2.8.

Gilėjant Europos integracijai, vis akivaizdesnis tapo poreikis glaudžiau bendradarbiauti saugumo ir baudžiamosios teisenos srityse; iš pradžių šie tikslai buvo pasiekti sudarant įvairias valstybių narių sutartis dėl ekstradicijos ir teisminio bendradarbiavimo (2), o galiausiai šis klausimas buvo įtrauktas į pačią Sutartį dėl Europos Sąjungos veikimo (SESV), nustatant, kad tai yra bendra ES ir valstybių narių kompetencija, taip pat įtvirtinant tai, kad turi būti sukurta laisvės, saugumo ir teisingumo erdvė, apimanti visą Europos Sąjungą (3).

2.9.

Taigi, pereinama nuo tarpvyriausybinio bendradarbiavimo formos, grindžiamos teisminiu bendradarbiavimu ir tarp valstybių sudarytomis ekstradicijos sutartimis, kai įstatymų vykdomoji valdžia ir teisminė valdžia dalijasi sprendimų priėmimo įgaliojimais, prie bendradarbiavimo sistemos, kurioje sprendimų priėmimo įgaliojimai priklauso kompetentingoms teisminėms institucijoms, visiškai nesikišant įstatymų vykdomajai valdžiai, kuri, kitaip nei ekstradicijos procedūrų atveju, visiškai nebeįtraukiama į šį procesą.

2.10.

Šio paradigmos pokyčio, kuris, kaip jau minėta, yra įtvirtintas SESV, esminis veiksnys yra teismų sprendimų baudžiamosiose bylose tarpusavio pripažinimo principas (4).

2.11.

Tačiau laisvės, saugumo ir teisingumo erdvę Europos Sąjungoje pavyks sukurti tik tuo atveju, jei bus užtikrinta laisvės, saugumo ir teisingumo principų pusiausvyra, nes priešingu atveju įsivaizduojamo ir totalitarinio saugumo ir teisingumo vardan gali būti pažeistos kiekvieno piliečio pagrindinės teisės, laisvės ir garantijos.

2.12.

Kad būtų galima pasitikėti tarpusavio pripažinimo principo taikymu, būtina, kad valstybės narės vienodai arba lygiaverčiai gerbtų piliečių pagrindines teises, siekiant užtikrinti, kad pripažįstančiosios valstybės kompetentinga institucija galėtų pasitikėti pripažinto teismo sprendimo vykdymu.

2.13.

Šis tarpusavio pripažinimo principas baudžiamosios teisės srityje pirmą kartą buvo įgyvendintas patvirtinus Europos arešto orderį (5), o vėliau ir kituose panašaus pobūdžio teisės aktuose, pavyzdžiui, dėl Europos tyrimo orderio (6).

2.14.

Nors Europos arešto orderio sistemoje įtvirtintas tarpusavio pripažinimo principas, joje taip pat gerbiamos piliečių teisės, laisvės ir garantijos (7).

3.   Bendrosios pastabos

3.1.

Kaip ir Europos arešto orderis, šis pasiūlymas reglamentuoti baudžiamojo proceso perdavimo iš vienos valstybės narės į kitą tvarką yra priemonė, kuria siekiama veiksmingiau ir greičiau kovoti su tarptautinio pobūdžio nusikalstamumu, įskaitant organizuotą nusikalstamumą.

3.2.

Tačiau, kitaip nei Europos arešto orderio sistemos atveju, šiuo pasiūlymu Komisija siekia sukurti bendrą, tiesiogiai veikiančią teisminio bendradarbiavimo priemonę, kuri būtų taikoma visoje Europos Sąjungoje.

3.3.

Šiuo naujuoju reglamentu siekiama užpildyti Europos arešto orderio sistemos spragas, patobulinti Europos baudžiamąją teiseną ir padaryti ją veiksmingesnę, pavyzdžiui, išvengti kumuliacinio baudžiamojo proceso dėl tų pačių veiklų, kurias vykdo tie patys subjektai daugiau nei vienoje valstybėje narėje, taip pat užkirsti kelią nebaudžiamumo atvejams, kai baudžiamasis persekiojimas nevykdomas, ir sumažinti tokių atvejų skaičių.

3.4.

Tačiau šių tikslų nepavyks pasiekti, jei per visą procedūros įgyvendinimo laiką nebus visapusiškai gerbiamos pagrindinės ir asmens teisės, ypač kalbant apie pažeidžiamiausius asmenis, neįgaliuosius ir vaikus.

3.5.

Antra, svarstomu pasiūlymu dėl reglamento siekiama padidinti teisinį tikrumą perduodant teismo procesą tarp valstybių narių.

3.6.

EESRK mano, kad svarbios visos iniciatyvos, kuriomis siekiama valstybėse narėse kovoti su tarpvalstybiniu nusikalstamumu, ypač su organizuotu nusikalstamumu (8).

3.7.

Kadangi Europos Sąjungos teritorijoje veikia nusikalstamos organizacijos, kurių veikla itin žalinga Europos visuomenei, ragina imtis ryžtingo bendro atsako, nes jo nebuvimo pasekmė bus visiškai nepageidaujamas nebaudžiamumas.

3.8.

Nors tai valstybių narių ir Europos Sąjungos pasidalijamosios kompetencijos klausimas (9), EESRK mano, kad Komisijos pasirinkta teisėkūros priemonė, t. y. reglamentas, yra drąsus žingsnis, nes šis klausimas valstybėms narėms yra itin opus, kadangi, kaip nurodyta pirmiau, tokia kompetencija yra neatsiejamas valstybės suvereniteto bruožas.

3.9.

Tačiau EESRK mano, kad pasirinktas variantas yra teisingas, nes tik taip galima pasiekti tikslą suvienodinti procedūras visose valstybėse narėse (10).

3.10.

Kaip teigiama šio teisės akto projekto aiškinamajame memorandume, veiksmingai kovoti su tarpvalstybiniu nusikalstamumu galima tik priėmus bendras baudžiamojo proceso perdavimo taisykles.

3.11.

EESRK mano, kad šiame pasiūlyme dėl reglamento buvo užtikrinta piliečių pagrindinių teisių apsauga kalbant tiek apie įtariamuosius ar kaltinamuosius, tiek apie nukentėjusiuosius, pasitelkiant standartinį atsisakymo perduoti pagrindų sąrašą ir įtariamųjų ar kaltinamųjų ir nukentėjusiųjų teisę būti išklausytiems ir teisę pateikti apeliacinį skundą.

3.12.

Vis dėlto EESRK mano, kad pasiūlyme dėl reglamento turėtų būti pateikiama aiški nuoroda į Europos žmogaus teisių konvenciją ir Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartiją, taip pat į kitus teisės aktus, kuriais siekiama apsaugoti pagrindines teises (11).

3.13.

EESRK atkreipia dėmesį į tai, kad galimybė perduoti baudžiamąjį procesą iš valstybių, kuriose taikomas teisėtumo principas (12), į valstybes, kuriose taikomas tikslingumo principas (13), gali būti nusikalstamą veiką padariusiam asmeniui palankus veiksnys, nes taip jam suteikiama galimybė gauti palankesnę bausmę, o tai savo ruožtu gali būti žalinga, atsižvelgiant į svarstomu teisės aktu siekiamus tikslus (14).

3.14.

EESRK nepaprastai teigiamai vertina tai, kad bylos tarp valstybių narių teisminių institucijų perduodamos taikant skaitmenines procedūras.

3.15.

Vis dėlto reikėtų išsaugoti galimybę naudotis popieriniu formatu grindžiamomis ryšių palaikymo priemonėmis ir užtikrinti, kad informacija būtų prieinama visiems, ypač pažeidžiamiausiems asmenims (15).

3.16.

Tačiau EESRK pabrėžia, kad šiuo tikslu nepakanka nustatyti bendro taikymo vadovaujantis bendromis taisyklėmis. ES lygmeniu reikėtų sukurti galingą infrastruktūrą, kuri būtų bendra visoms valstybėms narėms ir sąveiki su įvairiomis valstybių narių naudojamomis sistemomis.

3.17.

Kaip jau nurodyta ankstesnėse nuomonėse (16), EESRK mano, kad šios investicijos turėtų būti finansuojamos ES lėšomis.

3.18.

Kaip jau buvo nurodyta kitose nuomonėse (17), EESRK mano, jog siekiant užtikrinti, kad šis teisės aktas būtų taikomas tinkamai, būtina rengti mokymus specialistams tiek apie šią sritį, tiek apie naudojimąsi visa skaitmenine sistema, per kurią bus perduodamos bylos tarp valstybių narių.

3.19.

Tokiuose mokymuose turėtų būti atsižvelgiama į įtariamųjų ar kaltinamųjų, liudytojų ir pažeidžiamų nukentėjusiųjų ypatumus ir poreikius.

3.20.

Nors mokymai visų pirma turėtų būti skirti teisėjams ir prokurorams, EESRK mano, kad svarbu daugiau mokymų rengti ir kitiems svarbiems teisminio proceso dalyviams, be kita ko, advokatams ir vertėjams (18).

3.21.

EESRK pabrėžia, kad visų bylos dokumentų vertimai turėtų būti kuo tikslesni ir patikimesni.

3.22.

Svarbu, kad valstybės narės užtikrintų, kad visi kiekvienos bylos dokumentai būtų patikimai išversti.

3.23.

EESRK mano, kad pasiūlyme dėl reglamento reikėtų nustatyti taisyklę, kad draudžiama vertimus atlikti naudojant mechanines ar IT grindžiamas priemones arba dirbtinį intelektą.

3.24.

Dėl vertimų, kai neprisideda žmonės, gali būti priimtos klaidingos išvados, o tai savo ruožtu gali lemti netinkamus teismo procesus ir neteisingus sprendimus.

3.25.

EESRK atkreipia dėmesį į tai, kad dėl išlaidų, patiriamų verčiant dokumentus, kurie yra procedūros dalis, gali būti atliktas nepakankamos kokybės vertimas ir taip pažeistos proceso dalyvių teisės ir garantijos.

3.26.

EESRK mano, kad įtariamiesiems ar kaltinamiesiems, taip pat nukentėjusiesiems turėtų būti suteikta teisė ginčyti ir (arba) apskųsti su bylos vertimu susijusius klausimus.

3.27.

Galiausiai, pateikiamos šios dvi baigiamosios pastabos:

3.28.

Pasiūlyme dėl reglamento nenumatytas joks sprendimas, taikytinas tuo atveju, jei kiltų neigiamas konfliktas dėl jurisdikcijos.

3.28.1.

Kitaip tariant, jei prašymą gavusios valstybės narės teisminė institucija atsisako sutikti su proceso perdavimu, gali kilti tikimybė, kad baudžiamasis persekiojimas nebus pradėtas, nes abiejų atitinkamų valstybių narių institucijos mano, kad jos neturi jurisdikcijos vykdyti baudžiamąjį procesą.

3.28.1.1.

EESRK nuomone, tokiais atvejais reikėtų nustatyti teisminę tokių konfliktų sprendimo procedūrą, galinčią apimti jurisdikcijos suteikimą Europos Sąjungos Teisingumo Teismui tokiems konfliktams spręsti.

3.28.2.

Galiausiai, EESRK mano, kad, gavusi sutikimą perduoti baudžiamąjį procesą, prašančioji institucija turėtų perduoti visą bylos medžiagos originalą, kartu su jo vertimu, arba jo kopiją.

3.28.2.1.

Todėl EESRK mano, kad reikėtų išbraukti nuorodą į galimybę perduoti tik bylos medžiagos „atitinkamas dalis“, nes dėl to kyla grėsmė įtariamųjų ar kaltinamųjų teisėms į gynybą ir nukentėjusiųjų teisėms.

3.28.2.2.

Taip būtų užkirstas kelias pagundai savavališkai siųsti procesinius dokumentus, kurie gali būti naudingesni vienam ar kitam proceso dalyviui.

---

(1)  Pažymėtina, kad užsienio teisės taikymas kalbant apie tam tikroje teritorijoje įvykdytus nusikaltimus visada yra akivaizdi valstybės suvereniteto tos teritorijos piliečių atžvilgiu praradimo apraiška – kaip pavyzdį galima paminėti padėtį Kinijoje XIX a. pabaigoje, kai europiečiai privertė Kinijos valstybę leisti atitinkamų valstybių piliečius teisti privačiai ir pagal jų kilmės šalių įstatymus.

(2)  Šiuo klausimu žr. 1957 m. Europos konvenciją dėl ekstradicijos, 1959 m. balandžio 20 d. Europos konvenciją dėl savitarpio pagalbos baudžiamosiose bylose, 1972 m. gegužės 15 d. Europos konvenciją dėl baudžiamojo proceso perdavimo, Konvenciją dėl Šengeno susitarimo įgyvendinimo ir daug įvairių valstybių narių sudarytų daugiašalių ir dvišalių ekstradicijos sutarčių.

(3)  Žr. SESV 3 straipsnio 2 dalį ir 4 straipsnio 2 dalies j punktą, taip pat V antraštinę dalį, ypač 67 ir 82 straipsnius.

(4)  SESV 67 straipsnio 3 dalyje įtvirtintas teismų sprendimų baudžiamosiose bylose tarpusavio pripažinimo principas iš esmės reiškia, kad valstybės narės kompetentinga institucija pripažįsta kitos valstybės narės kompetentingos institucijos priimtą teismo sprendimą, kurio pasekmės pripažįstančioje valstybėje turėtų būti lygiavertės toms, kurias sukeltų kompetentingos nacionalinės institucijos sprendimas (žr. Manuel Monteiro Guedes, Do mandado de detenção europeu, p. 65, Almedina, Coimbra, 2006 m.). Teismų sprendimų tarpusavio pripažinimo principas prieštarauja ekstradicijos sutartims būdingam abipusio baudžiamumo principui ir, juo vadovaujantis, tam, kad būtų galima vykdyti ekstradiciją, veiksmai, kuriais kaltinamas įtariamasis ar kaltinamasis, turi būti kvalifikuojami kaip nusikalstama veika pagal prašančiosios arba prašomosios valstybės teisę.

(5)  Dėl Europos arešto orderio žr. 2002 m. birželio 13 d. Tarybos pamatinį sprendimą 2002/584/TVR dėl Europos arešto orderio ir perdavimo tarp valstybių narių tvarkos (OL L 190, 2002 7 18, p. 1), kuris buvo iš dalies pakeistas 2009 m. vasario 26 d. Tarybos pamatiniu sprendimu 2009/299/TVR, iš dalies keičiančiu pamatinius sprendimus 2002/584/TVR, 2005/214/TVR, 2006/783/TVR, 2008/909/TVR ir 2008/947/TVR ir stiprinančiu asmenų procesines teises bei skatinančiu tarpusavio pripažinimo principo taikymą sprendimams, priimtiems atitinkamam asmeniui asmeniškai nedalyvavus teisminiame nagrinėjime (OL L 81, 2009 3 27, p. 24).

(6)  Dėl Europos tyrimo orderio žr. 2014 m. balandžio 3 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvą 2014/41/ES dėl Europos tyrimo orderio baudžiamosiose bylose (OL L 130, 2014 5 1, p. 1).

(7)  Tai visiškai akivaizdu iš atsisakymo išduoti Europos arešto orderį pagrindų sąrašo, kuriuo gali remtis pripažįstančiosios šalies kompetentinga institucija, paties orderio taikymo apribojimų ir, galiausiai, įtariamojo ar kaltinamojo procesinių teisių nustatymo.

(8)  EESRK savo nuomonėje dėl Komisijos komunikato Europos Parlamentui, Tarybai, Europos ekonomikos ir socialinių reikalų komitetui ir Regionų komitetui „Teisingumo sistemų skaitmeninimo Europos Sąjungoje priemonių rinkinys“ (COM(2020) 710 final) (OL C 286, 2021 7 16, p. 88) teigia, kad teisingumo sistemų skaitmeninimas yra itin svarbus, siekiant užtikrinti gerą valstybių narių institucijų bendradarbiavimą kovojant su nusikalstama veika, kuri daro didelę žalą Europos erdvei.

(9)  Žr. SESV 4 straipsnio 2 dalies j punktą.

(10)  Tai gali lemti federalizacijos procesą, kuris turėtų būti vykdomas atsižvelgiant į nacionalines aktualijas.

(11)  Svarbu įrašyti pagrindinių teisių, kurios turi būti ginamos, sąvokas, nepaisant to, kad Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos 51 straipsnyje reikalaujama, kad valstybės narės gerbtų šias teises, kai kalbama apie „[…] Sąjungos teisės […]“ taikymą, neatsižvelgiant į tai, ar omeny turima pirminė, ar antrinė teisė.

(12)  Teisės doktrinoje teisėtumo principas baudžiamajame procese apibrėžiamas kaip teisminės institucijos teisinė pareiga vykdyti baudžiamąjį persekiojimą, nesuteikiant galimybės bausmę nustatyti derybų su įtariamuoju ar kaltinamuoju būdu.

(13)  Kitaip nei teisėtumo principo atveju, vadovaujantis tikslingumo principu baudžiamąjį procesą vykdančiai teisminei institucijai suteikiama galimybė derėtis su įtariamuoju ar kaltinamuoju dėl skirtinos bausmės dydžio, o teismo vaidmuo apsiriboja pasiekto susitarimo kontrasignacija.

(14)  Šis pasiūlymas dėl reglamento negali būti priemonė, leidžianti įtariamiesiems ar kaltinamiesiems „sušvelninti“ tyrimo etapu jų atžvilgiu taikomų kardomųjų priemonių ar bausmės, kuri jiems gali būti paskirta, dydžio.

(15)  Europos ekonomikos ir socialinių reikalų komiteto nuomonė dėl Pasiūlymo dėl Europos Parlamento ir Tarybos reglamento dėl teisminio bendradarbiavimo ir teisės kreiptis į teismą tarpvalstybinėse civilinėse, komercinėse ir baudžiamosiose bylose skaitmenizacijos, kuriuo iš dalies keičiami tam tikri teisminio bendradarbiavimo srities aktai (COM(2021) 759 final – 2021/0394 (COD)), Pasiūlymo dėl Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos, kuria dėl teisminio bendradarbiavimo skaitmenizacijos iš dalies keičiama Tarybos direktyva 2003/8/EB, Tarybos pamatiniai sprendimai 2002/465/TVR, 2002/584/TVR, 2003/577/TVR, 2005/214/TVR, 2006/783/TVR, 2008/909/TVR, 2008/947/TVR, 2009/829/TVR bei 2009/948/TVR ir Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2014/41/ES (COM(2021) 760 final – 2021/0395 (COD)) (OL C 323, 2022 8 26, p. 77).

(16)   OL C 286, 2021 7 16, p. 88.

(17)   OL C 323, 2022 8 26, p. 77 ir OL C 286, 2021 7 16, p. 88.

(18)  Šiuo klausimu žr. Komisijos komunikatą „Teisingumo užtikrinimas ES: 2021–2024 m. Europos teisėjų mokymo strategija“ (COM(2020) 713).