24.11.2006

LT

Europos Sąjungos oficialusis leidinys

L 328/14

---

TARYBOS DIREKTYVA 2006/88/EB

2006 m. spalio 24 d.

dėl gyvūnų sveikatos reikalavimų, taikomų akvakultūros gyvūnams ir jų produktams, ir dėl tam tikrų vandens gyvūnų ligų prevencijos ir kontrolės

EUROPOS SĄJUNGOS TARYBA,

atsižvelgdama į Europos bendrijos steigimo sutartį, ypač į jos 37 straipsnį,

atsižvelgdama į Komisijos pasiūlymą,

atsižvelgdama į Europos Parlamento nuomonę,

atsižvelgdama į Europos ekonomikos ir socialinių reikalų komiteto nuomonę (1),

kadangi:

(1)	Akvakultūros gyvūnai ir produktai patenka į Sutarties I priedo taikymo sritį kaip gyvi gyvūnai, žuvys, moliuskai ir vėžiagyviai. Akvakultūros gyvūnų ir jų produktų veisimas, auginimas ir pateikimas į rinką yra svarbus šiame sektoriuje dirbančių asmenų pajamų šaltinis.

(2)

Atsižvelgiant į vidaus rinką, buvo nustatytos konkrečios gyvūnų sveikatos taisyklės įvežant ir pateikiant į rinką trečiųjų šalių produktus, kuriems taikoma 1991 m. sausio 28 d. Tarybos direktyva 91/67/EEB dėl gyvūnų sveikatos reikalavimų, reglamentuojančių akvakultūros gyvūnų ir jų produktų teikimą į rinką (2).

(3)

Akvakultūros gyvūnų ligų protrūkiai galėtų sukelti rimtų nuostolių atitinkamai pramonei. Minimalios priemonės, taikytinos žuvų ir moliuskų pavojingiausių ligų protrūkių atvejais, buvo nustatytos 1993 m. birželio 24 d. Tarybos direktyva 93/53/EEB, nustatančia minimalias Bendrijos tam tikrų žuvų ligų kontrolės priemones (3), ir 1995 m. gruodžio 22 d. Tarybos direktyva 95/70/EB, nustatančia būtiniausias Bendrijos tam tikrų dvigeldžių moliuskų ligų kontrolės priemones (4).

(4)

Dabartiniai Bendrijos teisės aktai buvo parengti pirmiausia siekiant atsižvelgti į lašišų, upėtakių ir austrių auginimą. Nuo to laiko, kai buvo priimti tie teisės aktai, Bendrijos akvakultūros pramonė smarkiai išsivystė. Dabar akvakultūroje yra nemažai kitų žuvų rūšių, ypač jūros žuvų. Taip pat vis dažniau taikomi nauji ūkininkavimo metodai ir auginamos kitokios žuvys, ypač po paskutinės Bendrijos plėtros. Be to, vis labiau plinta vėžiagyvių, midijų, valgomųjų jūros moliuskų ir jūrų ausyčių auginimas.

(5)

Visos ligų kontrolės priemonės daro ekonominį poveikį akvakultūrai. Dėl netinkamos kontrolės gali išplisti patogenai, o tai sukeltų didelių nuostolių bei pakenktų Bendrijos akvakultūroje naudojamų žuvų, moliuskų ir vėžiagyvių sveikatos būklei. Kita vertus, pernelyg išsamus reglamentavimas gali be reikalo riboti laisvą prekybą.

(6)

2002 m. rugsėjo 19 d. Komisijos komunikate Tarybai ir Europos Parlamentui pateikiama tvaraus Europos akvakultūros vystymosi strategija. Šiame komunikate pateikiama nemažai priemonių, skirtų sukurti ilgalaikį užimtumą akvakultūros sektoriuje, be kita ko, siekiant aukštų gyvūnų sveikatos ir gerovės standartų, ir priemonių aplinkos srityje, skirtų užtikrinti aplinką tausojančią pramonę. Į šias priemones turėtų būti atsižvelgta.

(7)

Po Direktyvos 91/67/EEB priėmimo Bendrija ratifikavo Pasaulio prekybos organizacijos (PPO) susitarimą dėl sanitarinių ir fitosanitarinių priemonių taikymo (SFS susitarimą). SFS susitarime remiamasi Pasaulio gyvūnų sveikatos organizacijos (OIE) standartais. Direktyvoje 91/67/EEB pateikiami sveikatos reikalavimai, keliami pateikiant į Bendrijos rinką gyvus akvakultūros gyvūnus ir jų produktus, yra griežtesni už tuos standartus. Todėl šioje direktyvoje turėtų būti atsižvelgiama į OIE parengtus Vandens gyvūnų sveikatos kodeksą ir Vandens gyvūnų diagnostinių tyrimų vadovą.

(8)

Siekiant užtikrinti racionalų akvakultūros sektoriaus vystymąsi ir padidinti jo produktyvumą vandens gyvūnų sveikatos taisyklės turi būti nustatytos Bendrijos lygiu. Šios taisyklės, inter alia, yra būtinos siekiant prisidėti prie vidaus rinkos sukūrimo ir išvengti infekcinių ligų plitimo. Teisės aktai turėtų būti pakankamai lankstūs, kad būtų galima atsižvelgti į nuolatinius pokyčius akvakultūros sektoriuje ir augančią jo įvairovę bei į Bendrijos vandens gyvūnų sveikatos būklę.

(9)

Ši direktyva turėtų būti taikoma akvakultūros gyvūnams ir aplinkai, kuri veikia jų sveikatos būklę. Šios direktyvos nuostatos turėtų būti taikomos laukiniams vandens gyvūnams tik tuomet, kai aplinkos situacija gali pakenkti akvakultūros gyvūnų sveikatos būklei arba kai to reikia taikant kitus Bendrijos teisės aktus, pavyzdžiui, 1992 m. gegužės 21 d. Tarybos direktyvą 92/43/EEB dėl natūralių buveinių ir laukinės faunos bei floros apsaugos (5), arba kai reikia apsaugoti rūšis, nurodytas Konvencijos dėl tarptautinės prekybos nykstančių laukinių gyvūnų ir augalų rūšimis (CITES) sudarytame sąraše. Šia direktyva neturėtų būti pažeidžiama teisė priimti griežtesnes taisykles dėl nevietinių rūšių įdiegimo.

(10)

Už šios direktyvos taikymą atsakingos kompetentingos institucijos turėtų vykdyti savo funkcijas ir pareigas pagal bendrus principus, nustatytus 2004 m. balandžio 29 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamente (EB) Nr. 854/2004, nustatančiame specialiąsias gyvūninės kilmės produktų, skirtų vartoti žmonėms, oficialios kontrolės taisykles (6), ir 2004 m. balandžio 29 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamente (EB) Nr. 882/2004 dėl oficialios kontrolės, kuri atliekama siekiant užtikrinti, kad būtų įvertinama, ar laikomasi pašarus ir maistą reglamentuojančių teisės aktų, gyvūnų sveikatos ir gerovės taisyklių (7).

(11)	Siekiant vystyti akvakultūrą Bendrijoje yra būtina, kad kompetentingos institucijos ir akvakultūros gamybos įmonės būtų labiau informuotos apie vandens gyvūnų ligų prevenciją, kontrolę ir šalinimą bei būtų geriau jiems pasiruošusios.

(12)

Valstybių narių kompetentingos institucijos turėtų turėti galimybę naudotis pažangiausiomis technikomis ir žiniomis rizikos analizės ir epidemiologijos srityse bei jas taikyti. Tai tampa vis svarbiau, kadangi dabartiniuose tarptautiniuose įsipareigojimuose dėl sanitarinių priemonių priėmimo daugiausia dėmesio skiriama rizikos analizei.

(13)

Tikslinga Bendrijos lygiu įvesti leidimų sistemą akvakultūros gamybos įmonėms. Tokia sistema leistų kompetentingoms institucijoms susidaryti visapusišką akvakultūros pramonės vaizdą, o tai padėtų vykdyti vandens gyvūnų ligų prevenciją, kontrolę ir šalinimą. Be to, taikant leidimų sistemą galima nustatyti konkrečius reikalavimus, kuriuos turėtų įvykdyti siekiančios vykdyti veiklą akvakultūros gamybos įmonės. Tokia leidimų sistema, jei įmanoma, turėtų būti derinama su valstybėje narėje jau įvesta kita leidimų sistema (arba įtraukiama kaip dalis), pavyzdžiui, nustatyta pagal aplinkos teisės aktus. Todėl tokia leidimų sistema neturėtų tapti papildoma našta akvakultūros pramonei.

(14)

Valstybės narės turėtų atsisakyti išduoti leidimą, jei atitinkama veikla keltų neleistiną ligų plitimo tarp kitų akvakultūros gyvūnų ar tarp laukinių vandens gyvūnų išteklių riziką. Prieš nusprendžiant neišduoti leidimo turėtų būti apsvarstomos riziką mažinančios priemonės arba atitinkamos veiklos perkėlimas į kitą vietą.

(15)

2004 m. balandžio 29 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamente (EB) Nr. 852/2004 dėl maisto produktų higienos (8) žmonėms vartoti skirtų akvakultūros gyvūnų auginimas apibrėžiamas kaip pirminė gamyba. Šia direktyva nustatytos prievolės atskiroms akvakultūros gamybos įmonėms, pavyzdžiui, apskaitos tvarkymas arba vidaus sistemos, skirtos parodyti kompetentingoms institucijoms, kad įmonė laikosi šios direktyvos reikalavimų, kai įmanoma, turėtų būti derinamos su Reglamente (EB) Nr. 852/2004 nustatytomis prievolėmis.

(16)

Daugiau dėmesio turėtų būti skiriama ligų atsiradimo prevencijai, o ne jau atsiradusios ligos kontrolei. Todėl yra tikslinga nustatyti minimalias ligų prevencijos ir rizikos sumažinimo priemones, kurios turėtų būti taikomos visoje akvakultūros gamybos grandinėje, nuo apvaisinimo ir kiaušinių perėjimo iki akvakultūros gyvūnų perdirbimo žmonėms vartoti, įskaitant ir vežimą.

(17)	Siekiant pagerinti bendrą gyvūnų sveikatą ir gyvūnų ligų prevenciją bei kontrolę, pasitelkiant didesnį atsekamumą, akvakultūros gyvūnų judėjimas turėtų būti registruojamas. Tam tikrais atvejais tokiam judėjimui taip pat turėtų būti taikomas reikalavimas gauti gyvūnų sveikatos pažymėjimą.

(18)	Siekiant visapusiškai įvertinti ligos situaciją, greitai reaguoti, jei buvo įtarta liga, ir apsaugoti labai gera sveikatos būkle pasižyminčius ūkius ar moliuskų auginimo plotus, juose turėtų būti taikoma rizikos įvertinimu pagrįsta gyvūnų sveikatos priežiūra.

(19)

Būtina užtikrinti, kad pagrindinės vandens gyvūnų ligos neplistų Bendrijos lygiu. Todėl suderintos sveikatos nuostatos, taikomos pateikiant gyvūnus į rinką, turėtų būti nustatytos drauge su konkrečiomis nuostatomis, taikomomis šioms ligoms imlioms rūšims. Todėl turėtų būti sudarytas tokių ligų ir joms imlių rūšių sąrašas.

(20)

Minėtų vandens gyvūnų ligų paplitimas Bendrijoje yra nevienodas. Todėl reikėtų vartoti ligos neapimtomis paskelbtų valstybių narių sąvoką, o atitinkamų teritorijų dalių atveju – zonų ar teritorinių vienetų sąvoką. Turėtų būti numatyti tokio statuso suteikimo, išsaugojimo, sustabdymo, atkūrimo ir panaikinimo bendri kriterijai ir tvarka.

(21)

Nepažeidžiant 1990 m. birželio 26 d. Tarybos direktyvos 90/425/EEB dėl Bendrijos vidaus prekyboje tam tikrais gyvūnais ir produktais taikomų veterinarinių ir zootechninių patikrinimų, siekiant užbaigti vidaus rinkos kūrimą (9), siekiant išlaikyti ir pagerinti bendrą vandens gyvūnų sveikatos būklę Bendrijoje, valstybės narės, zonos ar teritoriniai vienetai, paskelbti neapimtais vienos ar kelių sąraše nurodytų ligų, turėtų būti saugomi nuo tų ligų įvežimo.

(22)

Prireikus valstybės narės gali imtis laikinų apsaugos priemonių pagal Direktyvos 90/425/EEB 10 straipsnį ir 1991 m. liepos 15 d. Tarybos direktyvos 91/496/EEB, nustatančios gyvūnų, įvežamų į Bendriją iš trečiųjų šalių, veterinarinio patikrinimo organizavimo principus ir iš dalies keičiančios direktyvas 89/662/EEB, 90/425/EEB, 90/675/EEB (10), 18 straipsnį.

(23)	Siekiant išvengti nereikalingų prekybos apribojimų, turėtų būti leidžiama keistis akvakultūros gyvūnais tarp valstybių narių, zonų ar teritorinių vienetų, kur esama vienos ar kelių iš šių ligų, su sąlyga, kad taip pat ir vežimo metu bus imtasi atitinkamų riziką mažinančių priemonių.

(24)

Skerdžiant ir perdirbant akvakultūros gyvūnus, kuriems taikomos ligų kontrolės priemonės, liga gali išplisti, inter alia, per perdirbimo įrenginių nuotekas, kuriose yra patogenų. Todėl būtina, kad valstybės narės turėtų perdirbimo įmones, kurioms būtų tinkama tvarka leista skersti ir perdirbti tokius gyvūnus nepakenkiant ūkiuose auginamų ir laukinių vandens gyvūnų sveikatos būklei, taip pat ir kai yra išleidžiamos nuotekos.

(25)	Bendrijos ir nacionalinių kontrolinių laboratorijų paskyrimas turėtų padėti užtikrinti vienodus aukštos kokybės diagnozių rezultatus. Šį tikslą galima pasiekti taikant patvirtintus diagnostinius tyrimus ir organizuojant palyginamuosius tyrimus bei apmokant laboratorijų personalą.

(26)

Oficialius mėginius tiriančios laboratorijos turėtų vadovautis tarptautiniu mastu patvirtinta tvarka arba kriterijais, pagrįstais veiklos rezultatų standartais, ir kiek įmanoma turėtų naudoti patvirtintus diagnostikos metodus. Daugeliui šių tyrimų aspektų Europos standartizacijos komitetas (CEN) ir Tarptautinė standartizacijos organizacija (ISO) sukūrė atitinkamai Europos standartus (EN Standards) ir tarptautinius standartus (ISO Standards), tinkančius šios direktyvos taikymui. Šie standartai pirmiausia taikomi laboratorijų veiklai ir įvertinimui bei kontrolės įstaigų veiklai ir akreditavimui.

(27)

Siekiant užtikrinti, kad galimas vandens gyvūnų ligos protrūkis būtų anksti pastebėtas, yra būtina įpareigoti asmenis, susiduriančius su ligai imlių rūšių vandens gyvūnais, pranešti kompetentingai institucijai apie visus įtariamus ligos atvejus. Valstybėse narėse turėtų būti vykdomi nuolatiniai patikrinimai siekiant užtikrinti, kad akvakultūros gamybos įmonių valdytojai žinotų ir taikytų bendras ligų kontrolės ir biologinės saugos taisykles, nustatytas šioje direktyvoje.

(28)

Būtina užkirsti kelią neegzotinių, bet rimtų akvakultūros gyvūnų ligų plitimui vos prasidėjus protrūkiui atidžiai stebint gyvų akvakultūros gyvūnų ir jų produktų judėjimą bei įrangos, kuri gali būti užkrėsta, naudojimą. Kompetentingų institucijų naudojamos priemonės turėtų būti pasirenkamos pagal atitinkamos valstybės narės epidemiologinę situaciją.

(29)	Siekiant pagerinti Bendrijos gyvūnų sveikatos būklę tikslinga, kad valstybės narės savo epidemiologiškai pagrįstas programas, skirtas kontroliuoti ir šalinti tam tikras ligas, pateiktų tvirtinti Bendrijos lygiu.

(30)

Ligas, kurioms nėra taikomos Bendrijos priemonės, bet kurios yra svarbios vietos lygiu, akvakultūros pramonė, padedama valstybių narių kompetentingų institucijų, turėtų imtis daugiau atsakomybės tokių ligų atsiradimo prevencijos srityje arba daugiau jas kontroliuoti savarankiškai, taikydama savo vidaus taisykles ir kurdama savo „veiklos kodeksus“. Tačiau valstybėms narėms gali prireikti įgyvendinti tam tikras nacionalines priemones. Tokios nacionalinės priemonės turėtų būti pagrįstos, būtinos ir proporcingos siekiamiems tikslams. Be to, jos turėtų netrukdyti valstybių narių tarpusavio prekybai, išskyrus tuos atvejus, kai tai būtina siekiant užkirsti kelią ligos atsiradimui arba siekiant ligą kontroliuoti; jos turėtų būti patvirtintos ir reguliariai peržiūrimos Bendrijos lygiu. Kol pagal šią Direktyvą nebus nustatytos tokios priemonės, turėtų galioti papildomos garantijos, suteikiamos 2004 m. balandžio 29 d. Komisijos sprendimu 2004/453/EB, įgyvendinančiu Tarybos direktyvą 91/67/EEB dėl priemonių prieš tam tikras akvakultūros gyvūnų ligas (11).

(31)

Nuolat kaupiama vis daugiau žinių apie iki šiol nežinomas vandens gyvūnų ligas. Todėl valstybėms narėms gali reikėti taikyti kontrolės priemones tokios naujos ligos atveju. Šių priemonių reikėtų imtis skubiai ir pritaikyti jas kiekvienam individualiam atvejui, tačiau jos neturėtų būti taikomos ilgiau nei būtina reikiamam tikslui pasiekti. Kadangi tokios naujos ligos gali pasiekti ir kitas valstybes nares, visoms valstybėms narėms ir Komisijai turėtų būti pranešta apie naujos ligos pasirodymą ir taikomas kontrolės priemones.

(32)

Siekiant pagrindinio tikslo, t. y. išsaugoti, o ligos protrūkio atveju – susigrąžinti ligos neapimtos valstybės narės statusą, yra būtina ir tikslinga nustatyti taisykles dėl priemonių, skirtų pagerinti pasiruošimą ligos protrūkiui. Protrūkiai turi būti stabdomi kuo greičiau, jei būtina, taikant neatidėliotiną vakcinavimą, kad būtų apribotas neigiamas poveikis gyvų akvakultūros gyvūnų ir jų produktų gamybai ir prekybai jais.

(33)

2001 m. lapkričio 6 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvoje 2001/82/EB dėl Bendrijos kodekso, reglamentuojančio veterinarinius vaistus (12), ir 2004 m. kovo 31 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamente (EB) Nr. 726/2004, nustatančiame Bendrijos leidimų dėl žmonėms skirtų ir veterinarinių vaistų išdavimo ir priežiūros tvarką ir įsteigiančiame Europos vaistų agentūrą (13), reikalaujama, kad visiems veterinariniams vaistams, pateiktiems į Bendrijos rinką, būtų išduotas leidimas jais prekiauti. Tačiau ištikus rimtai epidemijai valstybės narės tam tikromis aplinkybėmis pagal Reglamento (EB) Nr. 726/2004 nuostatas gali leisti naudoti produktą be leidimo prekiauti. Skiepai nuo akvakultūros gyvūnų egzotinių ir naujų ligų gali būti tokia išimtimi.

(34)

Šia direktyva turėtų būti nustatomos nuostatos siekiant užtikrinti reikiamą pasirengimą veiksmingai spręsti kritines situacijas, susijusias su rimtą žalą akvakultūrai keliančių vienos ar daugiau egzotinių ar naujų ligų protrūkiais, visų pirma rengiant nenumatytų atvejų planus kovai su tokiomis ligomis. Minėti nenumatytų atvejų planai turėtų būti reguliariai peržiūrimi ir atnaujinami.

(35)

Kai kovojant su rimtomis vandens gyvūnų ligomis yra taikomos Bendrijoje suderintos likvidavimo priemonės, valstybėms narėms turėtų būti leidžiama pasinaudoti finansine Bendrijos parama pagal 2006 m. liepos 27 d. Tarybos reglamentą (EB) Nr. 1198/2006 dėl Europos žuvininkystės fondo (14). Kiekviena paraiška Bendrijos paramai gauti turėtų būti atidžiai išnagrinėjama siekiant nustatyti, ar laikomasi šioje direktyvoje nustatytų kontrolės nuostatų.

(36)	Iš trečiųjų šalių importuoti gyvi akvakultūros gyvūnai ir jų produktai neturėtų kelti pavojaus Bendrijos vandens gyvūnų sveikatai. Todėl šia direktyva turėtų būti nustatytos priemonės dėl epizootinių ligų atsiradimo prevencijos.

(37)	Siekiant apsaugoti Bendrijos vandens gyvūnų sveikatą yra būtina užtikrinti, kad tranzitu per Bendriją gabenant gyvų akvakultūros gyvūnų siuntas būtų laikomasi atitinkamų gyvūnų sveikatos reikalavimų, taikomų atitinkamoms rūšims.

(38)

Į rinką pateikiama daug įvairių dekoratyvinių vandens gyvūnų rūšių, dažnai tropinių, skirtų tik dekoratyviniams tikslams. Šie dekoratyviniai vandens gyvūnai paprastai yra laikomi privačiuose akvariumuose arba tvenkiniuose, viešuose soduose ar parodų akvariumuose, kur nėra tiesioginio kontakto su Bendrijos vandenimis. Todėl tokiomis sąlygomis laikomi dekoratyviniai vandens gyvūnai nekelia tokios pat rizikos kitiems Bendrijos akvakultūros sektoriams arba laukinių gyvūnų ištekliams. Todėl yra tikslinga nustatyti konkrečias nuostatas, taikomas pateikiant į rinką, gabenant tranzitu ir importuojant minėtomis sąlygomis laikomus dekoratyvinius vandens gyvūnus.

(39)

Tačiau jei dekoratyviniai vandens gyvūnai yra laikomi ne uždarose sistemose ar akvariumuose, o ten, kur esama tiesioginio kontakto su natūraliais Bendrijos vandenimis, jie gali kelti didelį pavojų Bendrijos akvakultūros ar laukinių gyvūnų ištekliams. Tai ypač dažnai pasitaiko tarp karpių (Cyprinidae) populiacijų, nes populiarios dekoratyvinės žuvys, pavyzdžiui, paprastasis karpis, yra imlios kai kurioms ligoms, plintančioms tarp kitų Bendrijoje auginamų arba laukinėje gamtoje gyvenančių karpių rūšių. Tokiais atvejais turėtų būti taikomos bendrosios šios direktyvos nuostatos.

(40)	Siekiant supaprastinti procedūras labai svarbu sukurti elektronines keitimosi informacija priemones; tai būtų naudinga akvakultūros pramonei bei kompetentingoms institucijoms. Siekiant šio įsipareigojimo reikėtų nustatyti bendrus kriterijus.

(41)	Valstybės narės turėtų nustatyti taisykles dėl sankcijų, taikytinų už šios direktyvos nuostatų pažeidimus, ir užtikrinti jų įgyvendinimą. Tos sankcijos turi būti veiksmingos, proporcingos ir atgrasančios.

(42)	Pagal Tarpinstitucinio susitarimo dėl geresnės teisės aktų leidybos (15) 34 punktą valstybės narės skatinamos savo ir Bendrijos interesų labui parengti lenteles, kurios kuo geriau iliustruotų šios direktyvos ir perkėlimo į nacionalinę teisę priemonių tarpusavio atitikimą, ir viešai jas paskelbti.

(43)

Kadangi šios direktyvos tikslų, t. y. sąvokų, principų ir procedūrų, sudarančių bendrą vandens gyvūnų sveikatos pagrindą Bendrijos teisės aktuose, suderinimo, valstybės narės negali deramai pasiekti, ir kadangi dėl siūlomų veiksmų masto arba poveikio tų tikslų būtų geriau siekti Bendrijos lygmeniu, Bendrija gali patvirtinti priemones laikydamasi Sutarties 5 straipsnyje nustatyto subsidiarumo principo. Pagal tame straipsnyje nustatytą proporcingumo principą šia direktyva neviršijama to, kas būtina minėtiems tikslams pasiekti.

(44)	Šiai direktyvai įgyvendinti būtinos priemonės turėtų būti priimamos pagal 1999 m. birželio 28 d. Tarybos sprendimą 1999/468/EB, nustatantį Komisijos naudojimosi jai suteiktais įgyvendinimo įgaliojimais tvarką (16).

(45)	Yra tikslinga atnaujinti Bendrijos gyvūnų sveikatos teisės aktus dėl akvakultūros gyvūnų ir jų produktų. Todėl Direktyvos 91/67/EEB, 93/53/EEB ir 95/70/EB turėtų būti panaikintos ir pakeistos šia direktyva,

PRIĖMĖ ŠIĄ DIREKTYVĄ:

I SKYRIUS

DALYKAS, TAIKYMO SRITIS IR SĄVOKŲ APIBRĖŽIMAI

1 straipsnis

Dalykas

1.   Šia direktyva nustatoma:

a)	gyvūnų sveikatos reikalavimai, taikomi pateikiant į rinką, importuojant ir gabenant akvakultūros gyvūnus ir jų produktus;

b)	minimalios prevencinės priemonės, skirtos geriau informuoti ir paruošti kovai su vandens gyvūnų ligomis kompetentingas institucijas, akvakultūros gamybos įmonių valdytojus ir kitus su šia pramone susijusius subjektus;

c)	minimalios kontrolės priemonės, taikomos įtartinais atvejais arba tam tikrų vandens gyvūnų ligų protrūkių atvejais.

2.   Valstybės narės gali imtis griežtesnių priemonių II skyriaus, 13 straipsnio ir V skyriaus taikymo srityse, jei šios priemonės nedaro įtakos prekybai su kitomis valstybėmis narėmis.

2 straipsnis

Taikymo sritis

1.   Ši direktyva netaikoma:

a)	dekoratyviniams vandens gyvūnams, auginamiems nekomerciniuose akvariumuose;

b)	laukiniams vandens gyvūnams, kurie po surinkimo arba sugavimo patenka tiesiai į maisto grandinę;

c)	vandens gyvūnams, sugautiems žuvų miltams, žuvų pašarams, žuvų taukams ir panašiems produktams gaminti.

2.   II skyrius, III skyriaus 1–4 skirsniai bei VII skyrius netaikomi tais atvejais, kai dekoratyviniai vandens gyvūnai yra laikomi naminių gyvūnėlių parduotuvėse, viešuose soduose, sodų tvenkiniuose ar komerciniuose akvariumuose, arba didmeninėse įmonėse:

a)	kurie neturi tiesioginio kontakto su natūraliais Bendrijos vandenimis; arba

b)	kurie turi nuotekų tvarkymo sistemą, sumažinančią ligų platinimo natūraliuose vandenyse riziką iki priimtino lygio.

3.   Ši direktyva taikoma nepažeidžiant rūšių išsaugojimo arba nevietinių rūšių įvežimo nuostatų.

3 straipsnis

Sąvokų apibrėžimai

1.   Šioje direktyvoje vartojami tokie sąvokų apibrėžimai:

a)	akvakultūra – vandens organizmų veisimas ar auginimas naudojant metodus, kuriais šių organizmų išauginama daugiau nei natūralioje aplinkoje, ir kai šie organizmai yra vieno arba kelių fizinių arba juridinių asmenų nuosavybė visais veisimo ar auginimo etapais iki produkcijos surinkimo ir jos metu;

b)	akvakultūros gyvūnai – visų gyvybės formų, įskaitant ikrus, spermą ir kiaušialąstes, vandens gyvūnai, išauginti ūkyje arba moliuskų auginimo plote, įskaitant visus laukinius vandens gyvūnus, numatytus auginti ūkyje arba moliuskų auginimo plote;

c)	akvakultūros gamybos įmonė – pelno siekianti arba nesiekianti, valstybinė arba privati įmonė, užsiimanti su akvakultūros gyvūnų veisimu, laikymu ar auginimu susijusia veikla;

d)	akvakultūros gamybos įmonių valdytojai – bet kuris fizinis arba juridinis asmuo, kurio pareiga užtikrinti, kad jo vadovaujamoje akvakultūros gamybos įmonėje būtų laikomasi šios direktyvos reikalavimų;

e)	vandens gyvūnai: i) žuvys, priklausančios Agnatha anklasiui bei Chondrichthyes ir Osteichthyes klasėms; ii) moliuskai, priklausantys Mollusca tipui; iii) vėžiagyviai, priklausantys Crustacea potipiui;

f)

leidimą turinčios perdirbimo įmonės – maisto įmonės, patvirtintos pagal 2004 m. balandžio 29 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (EB) Nr. 853/2004, nustatančio konkrečius gyvūninės kilmės maisto produktų higienos reikalavimus (17), 4 straipsnį maistui skirtų akvakultūros gyvūnų perdirbimo veiklai vykdyti, ir kurioms suteiktas leidimas pagal šios direktyvos 4 ir 5 straipsnius;

g)	leidimą turinčių perdirbimo įmonių valdytojai – bet kuris fizinis arba juridinis asmuo, kurio pareiga užtikrinti, kad jo vadovaujamoje leidimą turinčioje perdirbimo įmonėje būtų laikomasi šios direktyvos reikalavimų;

h)

ūkis – bet kokios patalpos, uždaras plotas arba įmonės įrengimai, valdomi akvakultūros gamybos įmonės, kurioje yra auginami akvakultūros gyvūnai, ketinant juos pateikti į rinką, išskyrus tas patalpas, plotus ar įrengimus, kur be maisto laikinai prieš skerdimą yra laikomi žmonėms vartoti skirti surinkti ar sugauti laukiniai vandens gyvūnai;

i)	auginimas – akvakultūros gyvūnų auginimas ūkyje ar moliuskų auginimo plote;

j)	moliuskų auginimo plotas – gamybos plotas arba natūralaus apsivalymo plotas, kur visos akvakultūros gamybos įmonės veikia pagal bendrą biologinės saugos sistemą;

k)	dekoratyviniai vandens gyvūnai – vandens gyvūnai, laikomi, auginami ar pateikiami į rinką tik dekoratyviniais tikslais;

l)	pateikimas į rinką – akvakultūros gyvūnų pardavimas, įskaitant siūlymą parduoti ar kitaip perleisti, už mokestį ar nemokamai, ir bet kuri akvakultūros gyvūnų judėjimo forma;

m)	gamybos plotas – gėlųjų vandenų, jūros, upės žiočių, žemyno arba lagūnos plotas su natūraliomis moliuskų auginimo teritorijomis ar moliuskų auginimui skirtomis vietomis, iš kurių surenkami moliuskai;

n)	vartotojiškos žuvininkystės vandenys – tvenkiniai ar kiti įrenginiai, kuriuose populiacija laikoma tik laisvalaikio žūklei, išteklius atkuriant akvakultūros gyvūnais;

o)	natūralaus apsivalymo plotas – gėlųjų vandenų, jūros, upės žiočių ar lagūnos plotas su aiškiai nurodytomis ir plūdurais, stulpais ar kitomis pritvirtintomis priemonėmis pažymėtomis ribomis, naudojamas išimtinai tik gyvų moliuskų natūraliam apsivalymui;

p)	laukiniai vandens gyvūnai – vandens gyvūnai, kurie nėra akvakultūros gyvūnai.

2.   Šioje direktyvoje taip pat vartojami tokie sąvokų apibrėžimai:

a)	techniniai sąvokų apibrėžimai, pateikti I priede;

b)

prireikus, sąvokų apibrėžimai, pateikti atitinkamai: i) 2002 m. sausio 28 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (EB) Nr. 178/2002, nustatančio maistui skirtų teisės aktų bendruosius principus ir reikalavimus, įsteigiančio Europos maisto saugos tarnybą ir nustatančio su maisto saugos klausimais susijusias procedūras (18), 2 ir 3 straipsniuose; ii) Reglamento (EB) Nr. 852/2004 2 straipsnyje; iii) Reglamento (EB) Nr. 853/2004 2 straipsnyje; iv) Reglamento (EB) Nr. 882/2004 2 straipsnyje.

II SKYRIUS

AKVAKULTŪROS GAMYBOS ĮMONĖS IR LEIDIMĄ TURINČIOS PERDIRBIMO ĮMONĖS

4 straipsnis

Leidimų suteikimas akvakultūros gamybos įmonėms ir perdirbimo įmonėms

1.   Valstybės narės užtikrina, kad kiekvienai akvakultūros gamybos įmonei kompetentinga institucija suteiktų deramus veiklos leidimus pagal 5 straipsnį.

Tam tikrais atvejais vienas toks leidimas gali apimti kelias akvakultūros gamybos įmones, moliuskų auginimo plote auginančias moliuskus.

Tačiau išsiuntimo centrams, valymo centrams ar panašioms įmonėms, įsikūrusioms moliuskų auginimo plote, leidimai yra suteikiami atskirai.

2.   Valstybės narės užtikrina, kad kiekviena perdirbimo įmonė, skerdžianti akvakultūros gyvūnus ligų kontrolės tikslais pagal V skyriaus 33 straipsnį, būtų deramai gavusi kompetentingos institucijos leidimą pagal 5 straipsnį.

3.   Valstybės narės užtikrina, kad kiekviena akvakultūros gamybos įmonė ir leidimą turinti perdirbimo įmonė turėtų unikalius leidimo numerius.

4.   Nukrypdamos nuo 1 dalyje nustatyto reikalavimo turėti leidimą, valstybės narės gali reikalauti, kad kompetentinga institucija registruotų tik:

a)	įrenginius, kurie nepriklauso akvakultūros gamybos įmonėms ir kuriuose vandens gyvūnai yra laikomi neketinant jų pateikti į rinką;

b)	vartotojiškos žuvininkystės vandenis;

c)	akvakultūros gamybos įmones, pateikiančias akvakultūros gyvūnus į rinką tik žmonėms vartoti pagal Reglamento (EB) Nr. 853/2004 1 straipsnio 3 dalies c punktą.

Tokiais atvejais šios direktyvos nuostatos taikomos mutatis mutandis atsižvelgiant į atitinkamą įrenginių, vartotojiškos žuvininkystės vandenų ar įmonės pobūdį, savybes ir situaciją, taip pat į dėl jų veiklos kylančią vandens gyvūnų ligų plitimo tarp kitų vandens gyvūnų populiacijų riziką.

5.   Jei nesilaikoma šios direktyvos nuostatų, kompetentinga institucija imasi Reglamento (EB) Nr. 882/2004 54 straipsnyje nurodytų veiksmų.

5 straipsnis

Leidimo suteikimo sąlygos

1.   Valstybės narės užtikrina, kad 4 straipsnio 1 ir 2 dalyse numatytus leidimus kompetentinga institucija suteiktų tik tuomet, jei akvakultūros gamybos įmonės arba leidimą turinčios perdirbimo įmonės valdytojas:

a)	įvykdo atitinkamus 8, 9 ir 10 straipsnyje nurodytus reikalavimus;

b)	yra nustatęs sistemą, kuria jis kompetentingai institucijai gali įrodyti, kad reikalavimai yra vykdomi; ir

c)	yra prižiūrimas kompetentingos institucijos, kuri vykdo 54 straipsnio 1 dalyje nurodytas pareigas.

2.   Leidimas nesuteikiamas, jei konkreti veikla keltų nepriimtiną ligų plitimo į ūkius, moliuskų auginimo plotus ar laukinių vandens gyvūnų išteklius, esančius netoli ūkio ar moliuskų auginimo ploto, riziką.

Tačiau prieš priimant sprendimą neišduoti leidimo apsvarstomos riziką mažinančios priemonės, tarp jų ir galimas atitinkamos veiklos perkėlimas į kitą vietą.

3.   Valstybės narės užtikrina, kad akvakultūros gamybos įmonės arba leidimą turinčios perdirbimo įmonės valdytojas pateiktų visą reikalingą informaciją, įskaitant ir informaciją, privalomą pagal II priedą, kad kompetentingos institucijos galėtų nustatyti, ar įvykdytos sąlygos leidimui suteikti.

6 straipsnis

Registras

Valstybės narės sudaro, atnaujina ir viešai skelbia akvakultūros gamybos įmonių ir leidimą turinčių perdirbimo įmonių registrą, kuriame pateikiama bent II priede nurodyta informacija.

7 straipsnis

Oficiali kontrolė

1.   Pagal Reglamento (EB) Nr. 882/2004 3 straipsnį, akvakultūros gamybos įmonių ir leidimą turinčių perdirbimo įmonių oficialią kontrolę vykdo kompetentinga institucija.

2.   1 dalyje numatytą oficialią kontrolę sudaro bent jau reguliarūs kiekvienos akvakultūros gamybos įmonės patikrinimai, apsilankymai ir auditas bei tam tikrais atvejais mėginių ėmimas, atsižvelgiant į akvakultūros gamybos įmonių ir leidimą turinčių perdirbimo įmonių keliamą užsikrėtimo ligomis ir ligų platinimo riziką. Rekomendacijos dėl tokių kontrolių dažnumo, atsižvelgiant į atitinkamos zonos arba teritorinio vieneto sveikatos būklę, pateikiamos III priedo B dalyje.

3.   Išsamios šio straipsnio įgyvendinimo taisyklės gali būti priimamos 62 straipsnio 2 dalyje nurodyta tvarka.

8 straipsnis

Apskaitos reikalavimai – Atsekamumas

1.   Valstybės narės užtikrina, kad akvakultūros gamybos įmonės registruotų duomenis apie:

a)	visus akvakultūros gyvūnų ir jų produktų judėjimus į ūkį arba moliuskų auginimo plotą ir iš jo;

b)	gaištamumą kiekviename epidemiologiniame vienete atsižvelgiant į gamybos rūšį; ir

c)	rizikos įvertinimu pagrįstos gyvūnų sveikatos priežiūros sistemos, numatytos 10 straipsnyje, rezultatus.

2.   Valstybės narės užtikrina, kad leidimą turinčios perdirbimo įmonės registruotų visą akvakultūros gyvūnų ir jų produktų judėjimą į įmones ir iš jų.

3.   Valstybės narės užtikrina, kad gabenant akvakultūros gyvūnus vežėjai registruotų duomenis apie:

a)	gaištamumą gabenimo metu atsižvelgiant į transporto priemonės tipą ir gabenamą rūšį;

b)	ūkius, moliuskų auginimo plotus ir perdirbimo įmones, į kuriuos užsuko transporto priemonė; ir

c)	vandens keitimą gabenimo metu, ypač naujo vandens šaltinius ir vandens išleidimo vietą.

4.   Nepažeisdamos konkrečių nuostatų dėl atsekamumo, valstybės narės užtikrina, kad visi akvakultūros gamybos įmonių valdytojų užregistruoti gyvūnų judėjimai, kaip numatyta 1 dalies a punkte, registruojami taip, kad būtų garantuojamas kilmės ir paskirties atsekamumas. Valstybės narės gali reikalauti, kad tokie judėjimai būtų registruojami nacionaliniame registre ir laikomi kompiuterine forma.

9 straipsnis

Gera higienos praktika

Valstybės narės užtikrina, kad, siekiant užkirsti kelią ligų atsiradimui ir plitimui, akvakultūros gamybos įmonės ir leidimą turinčios perdirbimo įmonės taikytų gerą higienos praktiką pagal atitinkamą veiklos rūšį.

10 straipsnis

Gyvūnų sveikatos priežiūros sistema

1.   Valstybės narės užtikrina, kad rizikos įvertinimu pagrįsta gyvūnų sveikatos priežiūros sistema pagal gamybos rūšį būtų taikoma visuose ūkiuose ir moliuskų auginimo plotuose.

2.   Rizikos įvertinimu, nurodytu 1 dalyje, pagrįsta gyvūnų sveikatos priežiūros sistema siekiama nustatyti:

a)	bet kurį padidėjusį gaištamumą visuose ūkiuose ir moliuskų auginimo plotuose pagal produkcijos tipą; ir

b)	IV priedo II dalyje išvardytas ligas ūkiuose ir moliuskų auginimo plotuose, kuriuose yra šioms ligoms imlių rūšių.

3.   Rekomendacijos dėl tokių gyvūnų sveikatos priežiūros sistemų taikymo dažnumo, atsižvelgiant į atitinkamos zonos arba teritorinio vieneto sveikatos būklę, pateikiamos III priedo B dalyje. Ši priežiūra taikoma nedarant įtakos mėginių ėmimui ir priežiūrai, atliekamiems pagal V skyrių ar 49 straipsnio 3 dalį, 50 straipsnio 4 dalį arba 52 straipsnį.

4.   Pirmoje dalyje nurodytoje rizika grindžiamoje gyvūnų sveikatos priežiūros sistemoje atsižvelgiama į gaires, kurias Komisija turi parengti 62 straipsnio 2 dalyje nurodyta tvarka.

5.   Atsižvelgdama į pagal 7 straipsnį atliktos oficialios kontrolės rezultatus ir pagal 58 straipsnį atliktų Bendrijos patikrinimų rezultatus bei į kitą susijusią informaciją, Komisija pateikia Tarybai ataskaitą apie visą rizika grindžiamos gyvūnų sveikatos priežiūros veikimą valstybėse narėse. Prireikus prie ataskaitos gali būti pateiktas atitinkamas pasiūlymas, laikantis 62 straipsnio 2 dalyje, nustatančioje šio straipsnio įgyvendinimo išsamias taisykles, nurodytos tvarkos.

III SKYRIUS

GYVŪNŲ SVEIKATAI KELIAMI REIKALAVIMAI PATEIKIANT Į RINKĄ AKVAKULTŪROS GYVŪNUS IR JŲ PRODUKTUS

1 SKIRSNIS

Bendrosios nuostatos

11 straipsnis

Taikymo sritis

1.   Šis skyrius taikomas tik IV priedo II dalyje išvardytoms ligoms ir joms imlioms rūšims, jei nenurodyta kitaip.

2.   Valstybės narės gali leisti moksliniais tikslais griežtai prižiūrint kompetentingai institucijai pateikti į rinką šio skyriaus nuostatų neatitinkančius akvakultūros gyvūnus ir jų produktus.

Kompetentinga institucija užtikrina, kad toks pateikimas į rinką paskirties vietoje arba tranzito vietose nekeltų pavojaus, susijusio su IV priedo II dalyje išvardytomis ligomis, vandens gyvūnų sveikatos būklei.

Vandens gyvūnų negalima gabenti tarp valstybių narių, iš anksto nepranešus atitinkamų valstybių narių kompetentingoms institucijoms.

12 straipsnis

Bendrieji reikalavimai pateikiant į rinką akvakultūros gyvūnus

1.   Valstybės narės užtikrina, kad akvakultūros gyvūnų ir jų produktų pateikimas į rinką paskirties vietoje nekeltų pavojaus, susijusio su IV priedo II dalyje išvardytomis ligomis, vandens gyvūnų būklei.

2.   Šiame skyriuje nustatomos išsamios akvakultūros gyvūnų judėjimo taisyklės, visų pirma taisyklės, susijusios su judėjimu tarp valstybių narių, zonų ir teritorinių vienetų, kurių sveikatos būklė nevienoda, kaip nurodyta III priedo A dalyje.

13 straipsnis

Su transportu susiję ligų prevencijai keliami reikalavimai

1.   Valstybės narės užtikrina, kad:

a)	vežant akvakultūros gyvūnus būtų taikomos būtinos ligų prevencijos priemonės, kad vežant nepakistų gyvūnų sveikatos būklė ir kad sumažėtų ligų plitimo rizika; ir

b)	akvakultūros gyvūnų vežimo sąlygos nepakeistų jų sveikatos būklės ir nekeltų pavojaus paskirties vietos ir tam tikrais atvejais tranzito vietų sveikatos būklei.

Ši dalis taip pat taikoma IV priedo II dalyje neišvardytoms ligoms ir joms imlioms rūšims.

2.   Valstybės narės užtikrina, kad vežant vanduo būtų keičiamas tokiose vietose ir tokiomis sąlygomis, kad nekeltų pavojaus:

a)	vežamų akvakultūros gyvūnų sveikatos būklei;

b)	vandens keitimo vietos bet kurių vandens gyvūnų sveikatos būklei; ir

c)	paskirties vietos vandens gyvūnų sveikatos būklei.

14 straipsnis

Gyvūnų sveikatos pažymėjimas

1.   Valstybės narės užtikrina, kad akvakultūros gyvūnų pateikimui į rinką būtų taikomas reikalavimas gauti gyvūnų sveikatos pažymėjimą, kai gyvūnai įvežami į valstybę narę, zoną ar teritorinį vienetą, pagal 49 ir 50 straipsnį paskelbtus neapimtais ligos arba reikalavimas taikyti priežiūrą ar likvidavimo programą pagal 44 straipsnio 1 arba 2 dalį:

a)	auginimo ir išteklių atkūrimo tikslais; ar

b)	tolesniam perdirbimui prieš vartojant žmonėms, išskyrus atvejus, kai: i) žuvų atveju – jos skerdžiamos ir išdarinėjamos prieš išsiunčiant; ii) moliuskų ir vėžiagyvių atveju – jie išsiunčiami kaip neperdirbti arba perdirbti produktai.

2.   Valstybės narės taip pat užtikrina, kad akvakultūros gyvūnų pateikimui į rinką būtų taikomas reikalavimas gauti gyvūnų sveikatos pažymėjimą, kai gyvūnus leidžiama išvežti iš zonos, kuriai taikomos kontrolės nuostatos, numatytos V skyriaus 3, 4, 5 ir 6 skirsniuose.

Ši dalis taip pat taikoma IV priedo II dalyje neišvardytoms ligoms ir joms imlioms rūšims.

3.   Šioms judėjimo rūšims taikomas reikalavimas pranešti naudojant kompiuterinę sistemą, numatytą Direktyvos 90/425/EEB 20 straipsnio 1 dalyje:

a)	akvakultūros gyvūnų judėjimui tarp valstybių narių, kuriose reikalaujama gyvūnų sveikatos pažymėjimo pagal šio straipsnio 1 ar 2 dalį; ir

b)	visam kitam gyvų akvakultūros gyvūnų judėjimui auginimo ar išteklių atkūrimo tikslais tarp valstybių narių, kuriose nereikalaujama gyvūnų sveikatos pažymėjimo pagal šią direktyvą.

4.   Valstybės narės gali nuspręsti naudoti 3 dalyje numatytą kompiuterizuotą sistemą siekdamos sekti judėjimą, vykstantį tik jų teritorijoje.

2 SKIRSNIS

Akvakultūros gyvūnai, skirti auginimui ir išteklių atkūrimui

15 straipsnis

Bendrieji reikalavimai pateikiant į rinką akvakultūros gyvūnus auginimui ir išteklių atkūrimui

1.   Nepažeidžiant V skyriuje pateiktų nuostatų, valstybės narės užtikrina, kad pateikti į rinką auginimui akvakultūros gyvūnai būtų:

a)	klinikiniu požiūriu sveiki; ir

b)	nebūtų kilę iš ūkio ar moliuskų auginimo ploto, kuriame neišspręstas padidėjusio gaištamumo klausimas.

Ši dalis taip pat taikoma IV priedo II dalyje neišvardytoms ligoms ir joms imlioms rūšims.

2.   Nukrypstant nuo 1 dalies b punkto, valstybės narės gali leisti tokį rizikos įvertinimu pagrįstą pateikimą į rinką, jei gyvūnai yra iš ūkio arba moliuskų auginimo ploto dalies, kuri yra nepriklausoma nuo epidemiologinio vieneto, kuriame buvo pastebėtas padidėjęs gaištamumas.

3.   Valstybės narės užtikrina, kad akvakultūros gyvūnai, numatyti sunaikinti ar paskersti pagal V skyriuje nustatytas ligų kontrolės priemones, nebūtų pateikti į rinką auginimui ir išteklių atkūrimui.

4.   Akvakultūros gyvūnus galima išleisti į laukinę gamtą arba į vartotojiškos žuvininkystės vandenis išteklių atkūrimo tikslais tik tuomet, kai jie:

a)	atitinka 1 dalyje nurodytus reikalavimus; ir

b)	yra kilę iš ūkio ar moliuskų auginimo ploto, kurio sveikatos būklė, kaip nurodyta III priedo A dalyje, yra bent jau tokia pati, kaip vandenų, į kuriuos jie turi būti paleisti.

Tačiau valstybės narės gali nuspręsti, kad akvakultūros gyvūnai turi būti kilę iš zonos ar teritorinio vieneto, kurie pagal 49 ir 50 straipsnius buvo paskelbti neapimtais ligos. Valstybės narės taip pat gali nuspręsti taikytį šią straipsnio dalį programoms, parengtoms ir taikomoms pagal 43 straipsnį.

16 straipsnis

Akvakultūros gyvūnų, priklausančių konkrečiai ligai imlioms rūšims, įvežimas į ligos neapimtus plotus

1.   Įvežant konkrečiai ligai imlių rūšių akvakultūros gyvūnus auginimui ar išteklių atkūrimui valstybėje narėje, zonoje ar teritoriniame vienete, kurie pagal 49 arba 50 straipsnius yra paskelbti neapimtais konkrečios ligos, šie gyvūnai turi būti kilę iš valstybės narės, zonos arba teritorinio vieneto, kurie taip pat yra paskelbti neapimtais ligos.

2.   Kai įmanoma moksliškai pagrįsti, kad imlios rūšys tam tikrame gyvybės etape neplatina atitinkamos konkrečios ligos, 1 dalis tiems gyvybės etapams netaikoma.

Priimamas rūšių ir gyvybės etapų, kuriems taikoma pirma šios dalies pastraipa, sąrašas, kuris prireikus būtų iš dalies keičiamas 62 straipsnio 2 dalyje nurodyta tvarka siekiant atsižvelgti į pokyčius mokslo ir technologijų srityje.

17 straipsnis

Gyvų akvakultūros gyvūnų iš ligas pernešančių rūšių įvežimas į ligos neapimtus plotus

1.   Jei moksliniai duomenys arba praktinė patirtis įrodo, kad konkrečią ligą išplatino kitos rūšys nei IV priedo II dalyje išvardytos rūšys, veikdamos kaip ligą pernešančios rūšys, valstybės narės užtikrina, kad įvežant tokias ligą pernešančias rūšis į valstybę narę, zoną ar teritorinį vienetą, kurie pagal 49 arba 50 straipsnį buvo paskelbti neapimtais tos konkrečios ligos, auginimo ar išteklių atkūrimo tikslais, tokios ligą pernešančios rūšys būtų:

a)	kilusios iš kitos valstybės narės, zonos ar teritorinio vieneto, kurie yra paskelbti neapimtais tos konkrečios ligos; arba

b)	laikomos karantine vandenyje, kuriame nėra atitinkamo patogeno, tinkamą laiko tarpą, jei atsižvelgiant į mokslinius duomenis ar praktinę patirtį to užtenka, kad konkrečios ligos platinimo rizika sumažėtų iki lygio, priimtino siekiant užkirsti kelią atitinkamos ligos platinimui.

2.   Priimamas ligas pernešančių rūšių ir tokių rūšių gyvybės etapų, kuriems taikomas šis straipsnis, ir, tam tikrais atvejais, sąlygų, kurioms esant tos rūšys gali platinti ligą, sąrašas, kuris prireikus būtų iš dalies keičiamas 62 straipsnio 2 dalyje nurodyta tvarka, atsižvelgiant į pokyčius mokslo ir technologijų srityje.

3.   Laukiant galimo rūšies įtraukimo į 2 dalyje nurodytą sąrašą, Komisija, laikydamasi 62 straipsnio 3 dalyje nurodytos tvarkos, gali nuspręsti valstybėms narėms leisti taikyti 1 dalyje numatytas nuostatas.

3 SKIRSNIS

Žmonėms vartoti skirti akvakultūros gyvūnai ir jų produktai

18 straipsnis

Akvakultūros gyvūnai ir jų produktai, pateikiami į rinką tolesniam perdirbimui prieš vartojant žmonėms

1.   Valstybės narės užtikrina, kad akvakultūros gyvūnai, priklausantys rūšims, kurios yra imlios vienai arba kelioms iš IV priedo II dalyje išvardytų neegzotinių ligų, ir jų produktai galėtų būti pateikiami į rinką tolesniam perdirbimui valstybėje narėje, zonoje ar teritoriniame vienete, pagal 49 arba 50 straipsnį paskelbtuose neapimtais tų ligų, tik tuomet, jei:

a)	jie yra kilę iš kitos valstybės narės, zonos ar teritorinio vieneto, kurie taip pat yra paskelbti neapimtais atitinkamos ligos;

b)	jie yra perdirbami leidimą turinčioje perdirbimo įmonėje ligoms plisti neleidžiančiomis sąlygomis;

c)	žuvų atveju: jos skerdžiamos ir išdarinėjamos prieš išsiunčiant; arba

d)	moliuskų ir vėžiagyvių atveju: jie yra išsiunčiami kaip neperdirbti arba perdirbti produktai.

2.   Valstybės narės užtikrina, kad gyvi akvakultūros gyvūnai, kurie priklauso rūšims, imlioms vienai arba kelioms iš IV priedo II dalyje išvardytų neegzotinių ligų, ir kurie yra pateikiami į rinką tolesniam perdirbimui valstybėje narėje, zonoje ar teritoriniame vienete, pagal 49 arba 50 straipsnį paskelbtuose neapimtais tų ligų, gali būti laikinai laikomi perdirbimo vietoje tik tuomet, jei:

a)	jie yra kilę iš kitos valstybės narės, zonos ar teritorinio vieneto, kurie taip pat yra paskelbti neapimtais atitinkamos ligos; arba

b)	jie yra laikinai laikomi išsiuntimo centruose, valymo centruose ar panašiose įmonėse, kurios turi nuotekų tvarkymo sistemą, nukenksminančią atitinkamus patogenus, arba kuriose nuotekoms yra taikomos kitos priemonės, sumažinančios ligų platinimo natūraliuose vandenyse riziką iki priimtino lygio.

19 straipsnis

Į rinką pateikiami žmonėms vartoti skirti neperdirbti akvakultūros gyvūnai ir jų produktai

1.   Šis skirsnis netaikomas, jei akvakultūros gyvūnai, priklausantys rūšims, kurios yra imlios vienai arba kelioms iš IV priedo II dalyje išvardytų ligų, ar jų produktai neperdirbti pateikiami į rinką žmonėms vartoti, jei jie yra supakuoti į mažmeninei prekybai skirtas pakuotes, kurios atitinka Reglamente (EB) Nr. 853/2004 numatytas pakavimo ir ženklinimo etiketėmis nuostatas.

2.   Kai gyvi moliuskai ir vėžiagyviai, priklausantys rūšims, kurios yra imlios vienai arba kelioms IV priedo II dalyje išvardytų ligų, yra laikinai paleidžiami į Bendrijos vandenis natūraliam apsivalymui arba įvežami į išsiuntimo centrus, valymo centrus ar panašias įmones, jie turi atitikti 18 straipsnio 2 dalies nuostatas.

4 SKIRSNIS

Laukiniai vandens gyvūnai

20 straipsnis

Laukinių vandens gyvūnų paleidimas į valstybių narių, zonų ar teritorinių vienetų, kurie yra paskelbti neapimtais ligos, vandenis

1.   Vienai arba kelioms iš IV priedo II dalyje išvardytų ligų imlioms rūšims priklausantys laukiniai vandens gyvūnai, kurie yra sugaunami valstybėje narėje, zonoje ar teritoriniame vienete, pagal 49 arba 50 straipsnį paskelbtuose neapimtais ligos, yra prižiūrint kompetentingai institucijai laikomi karantine tam tinkamose patalpose, kol ligų platinimo rizika sumažėja iki priimtino lygio, ir tik tuomet gali būti paleisti į ūkį ar moliuskų auginimo plotą, esantį valstybėje narėje, zonoje ar teritoriniame vienete, pagal 49 arba 50 straipsnį paskelbtuose neapimtais atitinkamos ligos.

2.   Valstybės narės gali leisti taikyti tradicinę ekstensyvią lagūnos akvakultūros praktiką netaikant 1 dalyje nurodyto karantino, jeigu yra atliekamas rizikos įvertinimas, o rizika laikoma didesne nei tikėtina taikant 1 dalies nuostatas.

5 SKIRSNIS

Dekoratyviniai vandens gyvūnai

21 straipsnis

Dekoratyvinių vandens gyvūnų pateikimas į rinką

1.   Valstybės narės užtikrina, kad dėl dekoratyvinių vandens gyvūnų pateikimo į rinką nekiltų pavojus, susijęs su IV priedo II dalyje išvardytomis ligomis, vandens gyvūnų būklei.

2.   Šis straipsnis taip pat taikomas ir IV priedo II dalyje neišvardytų ligų atvejais.

IV SKYRIUS

AKVAKULTŪROS GYVŪNŲ IR JŲ PRODUKTŲ ĮVEŽIMAS Į BENDRIJĄ IŠ TREČIŲJŲ ŠALIŲ

22 straipsnis

Bendrieji reikalavimai įvežant akvakultūros gyvūnus ir jų produktus iš trečiųjų šalių

Valstybės narės užtikrina, kad akvakultūros gyvūnai ir jų produktai į Bendriją būtų įvežami tik iš trečiųjų šalių ar jų dalių, kurios yra išvardytos sąraše, sudarytame ir atnaujintame 62 straipsnio 2 dalyje nurodyta tvarka.

23 straipsnis

Trečiųjų šalių ir jų dalių, iš kurių yra leidžiama įvežtiakvakultūros gyvūnus ir jų produktus, sąrašai

1.   Trečioji šalis arba jos dalis į 22 straipsnyje nurodytą sąrašą yra įtraukiama tik tuomet, jei Bendrija įvertinusi nustatė, kad šios šalies arba jos dalies kompetentinga institucija gali deramai garantuoti, jog bus laikomasi Bendrijos teisės aktuose pateiktų atitinkamų gyvūnų sveikatos reikalavimų.

2.   Komisija gali nuspręsti, ar reikia 58 straipsnio 2 dalyje nurodyto patikrinimo atliekant 1 dalyje numatytą trečiosios šalies arba jos dalies įvertinimą.

3.   Sudarant arba atnaujinant 22 straipsnyje nurodytus sąrašus visų pirma atsižvelgiama:

a)	į trečiosios šalies teisės aktus;

b)	į trečiosios šalies kompetentingos institucijos ir jos kontrolės tarnybų struktūrą, šių tarnybų įgaliojimus, joms taikomą priežiūrą ir turimas priemones, įskaitant personalo pajėgumus, veiksmingai taikyti jų teisės aktus;

c)	į galiojančius vandens gyvūnų sveikatos reikalavimus, taikomus Bendrijai skirtų gyvų akvakultūros gyvūnų produkcijai, produktams, apdorojimui, laikymui ir išsiuntimui;

d)	į garantijas, kurias trečiosios šalies kompetentinga institucija gali pateikti, kad laikomasi atitinkamų vandens gyvūnų sveikatos reikalavimų arba kad sudarytos lygiavertės sąlygos;

e)	į patirtį prekiaujant trečiosios šalies gyvais akvakultūros gyvūnais ir importo kontrolės rezultatus;

f)	į Bendrijos atlikto įvertinimo, ypač atitinkamos trečiosios šalies kompetentingos institucijos atlikto įvertinimo rezultatus, arba, jei Komisija prašo, trečiosios šalies kompetentingos institucijos atliktų patikrinimų ataskaitas;

g)	į ūkiuose auginamų ir laukinių vandens gyvūnų sveikatos būklę trečiojoje šalyje, ypač atkreipiant dėmesį į egzotines gyvūnų ligas ir tuos bendros vandens gyvūnų sveikatos būklės toje šalyje aspektus, kurie gali kelti grėsmę Bendrijos vandens gyvūnų sveikatai;

h)	į tai, kaip reguliariai, greitai ir tiksliai trečioji šalis pateikia informaciją apie infekcines arba užkrečiamas vandens gyvūnų ligas, ypač Pasaulio gyvūnų sveikatos organizacijos (OIE) nurodytas ligas, ypač apie kurias būtina pranešti, jos teritorijoje; ir

i)	į trečiojoje šalyje galiojančias vandens gyvūnų ligų kontrolės ir prevencijos taisykles, įskaitant importo iš kitų šalių taisykles, ir jų įgyvendinimą.

4.   Komisija viešai paskelbia visus pagal 22 straipsnį sudarytus arba atnaujintus sąrašus.

5.   Pagal 22 straipsnį sudarytus sąrašus galima derinti su kitais sąrašais, sudarytais įgyvendinant gyvūnų ir visuomenės sveikatos tikslus.

24 straipsnis

Dokumentai

1.   Įvežant į Bendriją visus akvakultūros gyvūnus ir jų produktus prie siuntų yra pridedamas gyvūnų sveikatos pažymėjimas.

2.   Gyvūnų sveikatos pažymėjimu patvirtinama, kad siunta atitinka:

a)	reikalavimus, kurie šia direktyva nustatyti tokioms prekėms; ir

b)	bet kurias specialias importo sąlygas, nustatytas pagal 25 straipsnio a punktą.

3.   Dokumente gali būti nurodyta informacija, privaloma pagal kitas Bendrijos teisės aktų dėl gyvūnų ir visuomenės sveikatos nuostatas.

25 straipsnis

Išsamios taisyklės

Prireikus gali būti nustatytos išsamios šio skyriaus nuostatų taikymo taisyklės 62 straipsnio 2 dalyje nurodyta tvarka. Šios taisyklės visų pirma gali būti taikomos:

a)	specialioms importo sąlygoms kiekvienai trečiajai šaliai, jų dalims arba trečiųjų šalių grupei;

b)	trečiųjų šalių ir jų dalių klasifikavimo kriterijams atsižvelgiant į vandens gyvūnų ligas;

c)	elektroninių dokumentų naudojimui;

d)	gyvūnų sveikatos pažymėjimų ir kitų dokumentų pavyzdžiams sudaryti; ir

e)	tranzito procedūroms ir tranzito leidimų išdavimui.

V SKYRIUS

PRANEŠIMAS APIE LIGAS IR MINIMALIOS VANDENS GYVŪNŲ LIGŲ KONTROLĖS PRIEMONĖS

1 SKIRSNIS

Pranešimas apie ligas

26 straipsnis

Pranešimas valstybės viduje

1.   Valstybės narės užtikrina, kad:

a)	jei yra priežasčių įtarti, jog atsirado kokia nors iš IV priedo II dalyje išvardytų vandens gyvūnų ligų, arba jei yra patvirtinama, jog tokia liga atsirado, apie tokį įtarimą ir (arba) patvirtinimą nedelsiant pranešama kompetentingai institucijai; ir

b)	jei padidėja akvakultūros gyvūnų gaištamumas, apie tai nedelsiant pranešama kompetentingai institucijai arba privačiam veterinarijos gydytojui, kad būtų atlikti tolesni tyrimai.

2.   Valstybės narės užtikrina, kad pranešti 1 dalyje nurodytą informaciją yra įpareigojami:

a)	vandens gyvūnų savininkas ir bet kuris juos prižiūrintis asmuo;

b)	bet kuris asmuo, lydintis akvakultūros gyvūnus gabenimo metu;

c)	veterinarijos gydytojai ir kiti vandens gyvūnų sveikatos paslaugų specialistai;

d)	oficialiai paskirti veterinarijos gydytojai, vyresnieji veterinarijos ar kitų oficialių ar privačių laboratorijų pareigūnai; ir

e)	bet kuris kitas asmuo, profesiniu atžvilgiu susijęs su ligoms imlių rūšių vandens gyvūnais arba jų produktais.

27 straipsnis

Pranešimas kitoms valstybėms narėms, Komisijai ir ELPA valstybėms narėms

Valstybės narės per 24 valandas praneša kitoms valstybėms narėms, Komisijai ir ELPA valstybėms narėms, jei buvo patvirtinta:

a)	IV priedo II dalyje išvardyta egzotinė liga;

b)	IV priedo II dalyje išvardyta neegzotinė liga, jei ji atsirado atitinkamoje valstybėje narėje, zonoje ar teritoriniame vienete, kurie buvo paskelbti neapimtais šios ligos.

2 SKIRSNIS

Įtarimas, kad esama sąraše nurodytos ligos – Epizootinis tyrimas

28 straipsnis

Pradinės kontrolės priemonės

Valstybės narės užtikrina, kad, įtarus vienos iš IV priedo II dalyje išvardytų egzotinių ligų atsiradimą, arba, įtarus vienos iš IV priedo II dalyje išvardytų neegzotinių ligų atsiradimą valstybėse narėse, zonose ar teritoriniuose vienetuose, kuriuose sveikatos būklė atitinka I arba III kategoriją, kaip nurodyta III priedo A dalyje, šiai atitinkamai ligai:

a)	imami atitinkami mėginiai ir tiriami pagal 57 straipsnį paskirtose laboratorijose;

b)

laukiant a punkte nurodytų tyrimų rezultatų: i) ūkis arba moliuskų auginimo plotas, kuriame įtariama liga, yra oficialiai prižiūrimas ir jam taikomos atitinkamos kontrolės priemonės, skirtos užkirsti kelią ligos plitimui tarp kitų vandens gyvūnų; ii) akvakultūros gyvūnų negalima išvežti iš įtariamo ūkio ar moliuskų auginimo ploto arba įvežti į jį, nebent kompetentingai institucijai leidus; iii) pradedamas 29 straipsnyje numatytas epizootinis tyrimas.

29 straipsnis

Epizootinis tyrimas

1.   Valstybės narės užtikrina, kad būtų atliekamas pagal 28 straipsnio b punkto iii papunktį pradėtas epizootinis tyrimas, jei 28 straipsnio a punkte numatytas tyrimas rodo, kad esama:

a)	IV priedo II dalyje išvardytos egzotinės ligos bet kurioje valstybėje narėje; arba

b)	IV priedo II dalyje išvardytos neegzotinės ligos valstybėse narėse, zonose ar teritoriniuose vienetuose, kuriuose sveikatos būklė atitinka I arba III kategoriją, kaip nurodyta III priedo A dalyje, šiai atitinkamai ligai.

2.   1 dalyje nurodytas epizootinis tyrimas yra skirtas:

a)	nustatyti galimą užkrato kilmę ir užkrėtimo būdus;

b)	nustatyti, ar atitinkamu laikotarpiu prieš pranešant apie įtariamą ligą, kaip numatyta 26 straipsnio 1 dalyje, akvakultūros gyvūnai buvo išvežti iš ūkio arba moliuskų auginimo ploto;

c)	nustatyti, ar kiti ūkiai buvo užkrėsti.

3.   Jei 1 dalyje numatytas epizootinis tyrimas parodo, kad liga galėjo pasiekti vieną arba daugiau ūkių, moliuskų auginimo plotų arba neuždarų vandenų, atitinkama valstybė narė užtikrina, kad šiuose ūkiuose, moliuskų auginimo plotuose arba neuždaruose vandenyse būtų taikomos 28 straipsnyje numatytos priemonės.

Didelių vandens baseinų plotų arba pakrantės plotų atvejais kompetentinga institucija gali nuspręsti 28 straipsnį taikyti mažesniam plotui, esančiam netoli nuo ūkio arba moliuskų auginimo ploto, kuris įtariamas užkrėstas, jei nusprendžiama, kad tokio mažesnio ploto pakanka užtikrinti, kad liga nebeplis.

4.   Jei būtina, kaimyninių valstybių narių arba trečiųjų šalių kompetentingos institucijos informuojamos apie įtariamą ligą.

Tokiu atveju tų valstybių narių kompetentingos institucijos taiko šiame straipsnyje numatytas priemones savo teritorijoje.

30 straipsnis

Apribojimų panaikinimas

Kompetentinga institucija panaikina 28 straipsnio b punkte numatytus apribojimus, jei to paties straipsnio a punkte numatytų tyrimų rezultatai neparodo, kad esama ligos.

3 SKIRSNIS

Minimalios kontrolės priemonės, taikomos patvirtinus egzotinę akvakultūros gyvūnų ligą

31 straipsnis

Įvadinė nuostata

Šis skirsnis taikomas, jei patvirtinama, kad esama vienos iš IV priedo II dalyje išvardytų egzotinių akvakultūros gyvūnų ligų.

32 straipsnis

Bendrosios priemonės

Valstybės narės užtikrina, kad:

a)	ūkis arba moliuskų auginimo plotas būtų oficialiai paskelbtas užkrėstu;

b)	atsižvelgiant į atitinkamą ligą aplink užkrėstu paskelbtą ūkį arba moliuskų auginimo plotą yra izoliuojamas plotas su apsaugos bei priežiūros zonomis;

c)	izoliuotame plote nevykdomas joks išteklių atkūrimas ir akvakultūros gyvūnai nėra įvežami, perkeliami viduje, nebent leidus kompetentingai institucijai; ir

d)	įgyvendinamos kitos papildomos priemonės, būtinos siekiant užkirsti kelią tolesniam ligos plitimui.

33 straipsnis

Gyvūnų rinkimas arba gaudymas bei tolesnis perdirbimas

1.   Prekybai tinkamo dydžio akvakultūros gyvūnai ir kurie neturi jokių klinikinių ligos simptomų, prižiūrint kompetentingai institucijai, gali būti renkami arba gaudomi žmonių vartojimui ar tolesniam perdirbimui.

2.   Akvakultūros gyvūnai yra renkami arba gaudomi, pristatomi į išsiuntimo ir valymo centrus, toliau perdirbami ir kitaip ruošiami maisto grandinei tokiomis sąlygomis, kad neplistų šią ligą sukeliantys patogenai.

3.   Išsiuntimo centruose, valymo centruose ar panašiose įmonėse įrengiama nuotekų valymo sistema, nukenksminanti ligą sukeliančius patogenus, arba juose nuotekoms yra taikomos kitos tvarkymo priemonės, sumažinančios ligų plitimo natūraliuose vandenyse riziką iki priimtino lygio.

4.   Tolesnis gyvūnų perdirbimas atliekamas leidimą turinčiose perdirbimo įmonėse.

34 straipsnis

Pašalinimas ir sunaikinimas

1.   Valstybės narės užtikrina, kad negyvos žuvys ir vėžiagyviai, taip pat gyvos žuvys ir vėžiagyviai, turintys klinikinių ligos simptomų, prižiūrint kompetentingai institucijai būtų kuo greičiau pašalinami ir sunaikinami pagal 2002 m. spalio 3 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamentą (EB) Nr. 1774/2002, nustatantį sveikatos taisykles gyvūninės kilmės šalutiniams produktams, neskirtiems vartoti žmonėms (19), ir pagal šios direktyvos 47 straipsnyje nurodytą nenumatytų atvejų planą.

2.   Prekybai netinkamo dydžio akvakultūros gyvūnai ir kurie neturi klinikinių ligos simptomų, per tinkamą laiką atsižvelgiant į gamybos tipą ir šių gyvūnų keliamą ligos plitimo riziką prižiūrint kompetentingai institucijai yra pašalinami ir sunaikinami pagal Reglamento (EB) Nr. 1774/2002 nuostatas ir šios direktyvos 47 straipsnyje nurodytą nenumatytų atvejų planą.

35 straipsnis

Pūdymas

Jei įmanoma, užkrėsti ūkiai arba moliuskų auginimo plotai, pašalinus gyvūnus, deramą laiką yra pūdomi ir, jei tinka, išvalomi bei dezinfekuojami.

Ūkiuose arba moliuskų auginimo plotuose, kur auginami atitinkamai ligai neimlūs akvakultūros gyvūnai, sprendimai dėl pūdymo yra grindžiami rizikos įvertinimu.

36 straipsnis

Vandens gyvūnų apsauga

Valstybės narės imasi būtinų priemonių, siekdamos užkirsti kelią ligų plitimui tarp kitų vandens gyvūnų.

37 straipsnis

Priemonių taikymo panaikinimas

Šiame skirsnyje numatomos priemonės taikomos iki tol, kol:

a)	įgyvendinamos šiame skirsnyje numatytos likvidavimo priemonės;

b)	atsižvelgiant į rastą ligą ir užkrėstos akvakultūros gamybos įmonės tipą izoliuotame plote paėmus mėginius ir atlikus ploto priežiūrą, tyrimų rezultatai tampa neigiami.

4 SKIRSNIS

Minimalios kontrolės priemonės, taikomos patvirtinus neegzotinę akvakultūros gyvūnų ligą

38 straipsnis

Bendrosios nuostatos

1.   Jei patvirtinama, kad valstybėje narėje, zonoje arba teritoriniame vienete, kurie nebuvo paskelbti apimtais šios ligos, esama vienos iš IV priedo II dalyje išvardytų neegzotinių ligų, atitinkama valstybė narė:

a)	taiko 3 skirsnyje numatytas priemones, kad atgautų tokį ligos neapimtos valstybės narės statusą, arba

b)	parengia likvidavimo programą pagal 44 straipsnio 2 dalį.

2.   Jei valstybė narė nusprendžia taikyti 3 skirsnyje numatytas priemones, nukrypstant nuo 34 straipsnio 2 dalies, ji gali leisti, kad klinikiniu požiūriu sveiki gyvūnai būtų išauginami iki į rinką pateikti tinkamo dydžio prieš juos skerdžiant žmonėms vartoti arba kad jie būtų iškelti į kitą užkrėstą zoną ar teritorinį vienetą. Tokiais atvejais imamasi priemonių siekiant sumažinti ligos plitimą ir, kiek įmanoma, užkirsti jam kelią.

3.   Jei atitinkama valstybė narė nenori atgauti ligos neapimtos valstybės narės statuso, taikomas 39 straipsnis.

39 straipsnis

Izoliavimo priemonės

Jei patvirtinama, kad valstybėje narėje, zonoje arba teritoriniame vienete, kurie nebuvo paskelbti apimtais šios ligos, esama vienos iš IV priedo II dalyje išvardytų neegzotinių ligų, atitinkama valstybė narė imasi ligai izoliuoti būtinų priemonių.

Pagal šias priemones:

a)	ūkis arba moliuskų auginimo plotas paskelbiamas užkrėstu;

b)	atsižvelgiant į atitinkamą ligą aplink užkrėstu paskelbtą ūkį arba moliuskų auginimo plotą, yra izoliuojamas plotas su apsaugos ir priežiūros zonomis;

c)	akvakultūros gyvūnų judėjimas iš izoliuoto ploto yra apribojamas ir išvežami gali būti tik: i) gyvūnai, įvežami į ūkius arba moliuskų auginimo plotus pagal 12 straipsnio 2 dalį; arba ii) gyvūnai, surinkti arba sugauti ir paskersti žmonėms vartoti pagal 33 straipsnio 1 dalį;

d)	prižiūrint kompetentingai institucijai pagal Reglamentą (EB) Nr. 1774/2002 yra pašalinamos ir sunaikinamos negyvos žuvys ir vėžiagyviai; tai atliekama per tinkamą laiką, nustatytą atsižvelgiant į gamybos tipą ir šių negyvų gyvūnų keliamą tolesnio ligos plitimo riziką.

5 SKIRSNIS

Minimalios kontrolės priemonės, patvirtinus, kad laukiniai vandens gyvūnai užkrėsti viena iš IV priedo II dalyje išvardytų ligų

40 straipsnis

IV priedo II dalyje išvardytų ligų kontrolė tarp laukinių vandens gyvūnų

1.   Jei laukiniai vandens gyvūnai yra užkrečiami ar įtariami užsikrėtę viena iš IV priedo II dalyje išvardytų egzotinių ligų, atitinkama valstybė narė stebi padėtį ir imasi būtinų priemonių, kad sumažintų bei kuo skubiau užkirstų kelią tolesniam ligos plitimui.

2.   Jei laukiniai vandens gyvūnai yra užkrečiami ar įtariami užsikrėtę viena iš IV priedo II dalyje išvardytų neegzotinių ligų valstybėje narėje, zonoje arba teritoriniame vienete, kurie buvo paskelbti neapimtais tos ligos, atitinkama valstybė narė stebi padėtį ir imasi būtinų priemonių, kad sumažintų bei kuo skubiau užkirstų kelią tolesniam ligos plitimui.

3.   Valstybės narės 62 straipsnio 1 dalyje nurodytame komitete praneša Komisijai ir kitoms valstybėms narėms, kokių priemonių jos ėmėsi pagal 1 ir 2 dalis.

6 SKIRSNIS

Naujų ligų kontrolės priemonės

41 straipsnis

Naujos ligos

1.   Valstybės narės imasi atitinkamų priemonių, siekdamos kontroliuoti naujos ligos raidą ir užkirsti kelią jos plitimui, jei ta nauja liga gali pakenkti vandens gyvūnų sveikatai.

2.   Jei apie naują ligą sukaupti duomenys parodo, kad liga gali epidemiologiškai paveikti kitą valstybę narę, atitinkama valstybė narė apie tai informuoja valstybes nares, Komisiją ir ELPA valstybes nares.

3.   Per keturias savaites nuo informacijos pateikimo kitoms valstybėms narėms, Komisijai ir ELPA valstybėms narėms pagal 2 dalį apie atvejį pranešama 62 straipsnio 1 dalyje nurodytam komitetui. Priemonės, kurių valstybė narė imasi pagal šio straipsnio 1 dalį, gali būti pratęsiamos, iš dalies keičiamos arba panaikinamos 62 straipsnio 2 dalyje nurodyta tvarka.

4.   Atitinkamais atvejais IV priedo II dalyje pateiktas sąrašas iš dalies keičiamas 62 straipsnio 2 dalyje nurodyta tvarka, siekiant į jį įtraukti atitinkamą naują ligą ar naują užkrėstą rūšį, imlią tame priede jau išvardytai ligai.

7 SKIRSNIS

Alternatyvios priemonės ir nacionalinės nuostatos

42 straipsnis

IV priedo II dalyje išvardytoms ligoms skirtų ad hoc epidemiologinių priemonių patvirtinimo tvarka

62 straipsnio 2 dalyje nurodyta tvarka gali būti priimtas sprendimas, kuriuo leidžiama ribotą laikotarpį įgyvendinti ad hoc priemones epidemiologinę padėtį atitinkančiomis sąlygomis, jei:

a)	šiame skyriuje nurodytos priemonės yra netinkamos konkrečiai epidemiologinei padėčiai; arba

b)	liga toliau plinta nepaisant pagal šį skyrių taikomų priemonių.

43 straipsnis

Nuostatos, skirtos apriboti IV priedo II dalyje neišvardytų ligų poveikį

1.   Jei kokia nors IV priedo II dalyje neišvardyta liga kelią didelę riziką valstybės narės akvakultūros ar laukinių vandens gyvūnų sveikatos būklei, atitinkama valstybė narė gali imtis priemonių siekiant užkirsti kelią šios ligos atsiradimui arba ją kontroliuoti.

Valstybės narės užtikrina, kad šios priemonės neviršytų deramų ir būtinų veiksmų, skirtų užkirsti kelią ligos atsiradimui arba ją kontroliuoti.

2.   Valstybės narės praneša Komisijai apie 1 dalyje nurodytas priemones, kurios gali paveikti prekybą tarp valstybių narių. Tos priemonės taikomos tik gavus patvirtinimą 62 straipsnio 2 dalyje nurodyta tvarka.

3.   2 dalyje nurodytas patvirtinimas suteikiamas tik tuomet, jei nustatyti apribojimus Bendrijos vidaus prekybai yra būtina siekiant užkirsti kelią ligos atsiradimui arba ją kontroliuoti, ir atsižvelgiama į II, III, IV ir V skyriuose nustatytas nuostatas.

VI SKYRIUS

KONTROLĖS PROGRAMOS IR VAKCINACIJA

1 SKIRSNIS

Priežiūros ir likvidavimo programos

44 straipsnis

Priežiūros ir likvidavimo programų sudarymas bei patvirtinimas

1.   Jei valstybė narė, apie kurią nėra žinių, kad ji užkrėsta, bet kuri nebuvo paskelbta neapimta (III kategorija, kaip nurodyta III priedo A dalyje) vienos ar daugiau IV priedo II dalyje išvardytų neegzotinių ligų, parengia priežiūros programą, siekdama būti paskelbta vienos ar daugiau tokių ligų neapimta valstybe nare, ji pateikia tokią programą tvirtinimui 62 straipsnio 2 dalyje nurodyta tvarka.

Tokios programos gali taip pat būti iš dalies keičiamos arba užbaigiamos laikantis tokios pat tvarkos.

Konkretūs reikalavimai dėl priežiūros, mėginių ėmimo ir diagnostikos numatyti 49 straipsnio 3 dalyje.

Tačiau jei šioje dalyje nurodyta programa skirta atskiriems teritoriniams vienetams ar zonoms, kurie sudaro mažiau nei 75 % valstybės narės teritorijos, ir jei tą zoną ar teritorinį vienetą sudaro vandens baseinas, nesiribojantis nei su kita valstybe nare, nei trečiąja šalimi, tokia programa tvirtinama, iš dalies keičiama arba nutraukiama 50 straipsnio 2 dalyje nurodyta tvarka.

2.   Jei valstybė narė, apie kurią esama žinių, kad ji užkrėsta, (V kategorija, kaip nurodyta III priedo A dalyje) vienos ar daugiau IV priedo II dalyje išvardytų neegzotinių ligų, parengia vienos ar daugiau šių ligų likvidavimo programą, ji pateikia tokią programą tvirtinimui 62 straipsnio 2 dalyje nurodyta tvarka.

Tokios programos gali taip pat būti iš dalies keičiamos arba užbaigiamos laikantis tokios pat tvarkos.

3.   Pagal šio straipsnio 1 ir 2 dalis patvirtintų programų apžvalga pateikiama Bendrijos lygiu 51 straipsnyje nurodyta tvarka.

4.   Nuo šiame straipsnyje nurodytų programų patvirtinimo datos programose nurodytoms teritorijoms taikomi 14 straipsnyje, III skyriaus 2, 3, 4 ir 5 skirsniuose, V skyriaus 2 skirsnyje ir 38 straipsnio 1 dalyje nurodyti reikalavimai ir priemonės dėl teritorijų, kurios paskelbtos neapimtomis ligų.

45 straipsnis

Programų turinys

Programos patvirtinamos tik tada, jei jose pateikiama bent tokia informacija:

a)	ligos epidemiologinės padėties prieš pradedant vykdyti programą apibūdinimas;

b)	numatytų programos išlaidų ir numatomos naudos analizė;

c)	numanoma programos trukmė ir iki programos pabaigos pasiektinas tikslas; ir

d)	geografinės ir administracinės teritorijos, kurioje turi būti taikoma programa, apibūdinimas ir nustatymas.

46 straipsnis

Programų taikymo laikotarpis

1.   Programos taikomos, kol:

a)	įvykdomi V priedo reikalavimai ir paskelbiama, kad valstybė narė, zona arba teritorinis vienetas nėra apimti atitinkamos ligos; arba

b)	valstybės narės kompetentinga institucija arba Komisija nutraukia programą, visų pirma, jei ši nebeatitinka savo tikslo.

2.   Jei programa nutraukiama kaip numatyta 1 dalies b punkte, atitinkama valstybė narė nuo programos nutraukimo dienos taiko 39 straipsnyje nurodytas izoliavimo priemones.

2 SKIRSNIS

Nenumatytų atvejų planas kovojant su naujomis ir egzotinėmis ligomis

47 straipsnis

Nenumatytų atvejų planas kovojant su naujomis ir egzotinėmis ligomis

1.   Kiekviena valstybė narė parengia nenumatytų atvejų planą, kuriame nurodomos būtinos nacionalinės priemonės siekiant išlaikyti aukštą žinių apie ligas ir pasirengimą joms lygį, kad būtų galima užtikrinti aplinkos apsaugą.

2.   Nenumatytų atvejų plane:

a)	kompetentingai institucijai suteikiami įgaliojimai ir galimybė pasinaudoti visomis priemonėmis, įranga, personalu ir kita atitinkama medžiaga, būtina siekiant greitai ir veiksmingai susidoroti su ligos protrūkiu;

b)	užtikrinamas koordinavimas ir suderinamumas su kaimyninėmis valstybėmis narėmis bei skatinamas bendradarbiavimas su kaimyninėmis trečiosiomis šalimis; ir

c)	jei tinka, tiksliai nurodomi vakcinai keliami reikalavimai ir vakcinavimo sąlygos, kurios laikomos būtinomis neatidėliotino vakcinavimo atveju.

3.   Rengdamos nenumatytų atvejų planus valstybės narės laikosi VII priede nustatytų kriterijų ir reikalavimų.

4.   Valstybės narės nenumatytų atvejų planus pateikia patvirtinti 62 straipsnio 2 dalyje nurodyta tvarka.

Kiekviena valstybė narė kas penkerius metus atnaujina nenumatytų atvejų planą ir pateikia jį patvirtinti minėta tvarka.

5.   Nenumatytų atvejų planas įgyvendinamas IV priedo II dalyje išvardytų naujų arba egzotinių ligų protrūkio atveju.

3 SKIRSNIS

Vakcinacija

48 straipsnis

Vakcinacija

1.   Valstybės narės užtikrina, kad vakcinacija nuo IV priedo II dalyje išvardytų egzotinių ligų būtų uždrausta, išskyrus tuos atvejus, kai tokia vakcinacija yra patvirtinama pagal 41, 42 arba 47 straipsnį.

2.   Valstybės narės užtikrina, kad vakcinacija nuo IV priedo II dalyje išvardytų neegzotinių ligų būtų uždrausta šių ligų neapimtomis paskelbtose teritorijos dalyse pagal 49 arba 50 straipsnį arba dalyse, kuriose taikoma pagal 44 straipsnio 1 dalį patvirtinta priežiūros programa.

Valstybės narės gali leisti, kad būtų vykdoma tokia vakcinacija atskirose jų teritorijos dalyse, kurios nėra paskelbtos šių ligų neapimtomis, arba kai vakcinacija yra pagal 44 straipsnio 2 dalį patvirtintos likvidavimo programos dalis.

3.   Valstybės narės užtikrina, kad būtų naudojama tik pagal Direktyvą 2001/82/EB ir Reglamentą (EB) Nr. 726/2004 autorizuota vakcina.

4.   1 ir 2 dalių nuostatos netaikomos moksliniams tyrimams, kurie atliekami siekiant sukurti ir išbandyti vakcinas kontroliuojamomis sąlygomis.

Valstybės narės užtikrina, kad tokių mokslinių tyrimų metu būtų taikomos atitinkamos priemonės siekiant apsaugoti kitus vandens gyvūnus nuo bet kokio neigiamo mokslinių tyrimų metu vykdomo vakcinavimo poveikio.

VII SKYRIUS

LIGOS NEAPIMTOS TERITORIJOS STATUSAS

49 straipsnis

Ligos neapimta valstybė narė

1.   62 straipsnio 2 dalyje nurodyta tvarka paskelbiama, kad valstybė narė yra neapimta vienos ar daugiau IV priedo II dalyje išvardytų neegzotinių ligų, jei laikomasi šio straipsnio 2 dalies, ir:

a)	jos teritorijoje nėra nė vienos atitinkamai ligai (-oms) imlios rūšies; arba

b)	žinoma, kad patogenas nesugeba išgyventi nei valstybės narės teritorijoje, nei jos vandens ištekliuose; arba

c)	valstybė narė atitinka V priedo I dalyje nustatytas sąlygas.

2.   Jei kaimyninės valstybės narės ar bendri kaimyninių valstybių narių vandens baseinai nėra paskelbti neapimtais ligų, valstybė narė savo teritorijoje sukuria atitinkamas apsaugos zonas. Apsaugos zonos ribos turi būti tokios, kad ligos neapimta valstybė narė būtų apsaugota nuo pasyvaus ligos atsiradimo.

3.   Konkretūs reikalavimai dėl priežiūros, apsaugos zonų, mėginių ėmimo ir diagnostinių metodų, kuriais naudojasi valstybė narė tam, kad pagal šį straipsnį galėtų paskelbti esanti ligos neapimta valstybė narė, nustatomi 62 straipsnio 2 dalyje nurodyta tvarka.

50 straipsnis

Ligos neapimta zona arba teritorinis vienetas

1.   Valstybė narė gali paskelbti, kad jos teritorijoje esanti zona arba teritorinis vienetas yra neapimti vienos arba kelių iš IV priedo II dalyje išvardytų neegzotinių ligų, jei:

a)	zonoje ar teritoriniame vienete arba, jei tinka, jų vandens ištekliuose nėra nė vienos atitinkamai ligai (-oms) imlios rūšies; arba

b)	žinoma, kad patogenas nesugeba išgyventi nei zonoje, nei teritoriniame vienete, nei, jei tinka, jų vandens ištekliuose; arba

c)	zonoje arba teritoriniame vienete laikomasi V priedo II dalyje nustatytų sąlygų.

2.   Valstybė narė pateikia 1 dalyje nurodytą deklaraciją Maisto grandinės ir gyvūnų sveikatos nuolatiniam komitetui laikydamasi šios tvarkos:

a)	deklaracija pateikiama kartu su įrodymais, kurių forma turi būti nustatoma laikantis 62 straipsnio 2 dalyje nurodytos tvarkos; elektroninio ryšio priemonėmis ji yra prieinama Komisijai ir valstybėms narėms laikantis 59 straipsnio reikalavimų;

b)	Komisija įtraukia pranešimą apie deklaraciją į 62 straipsnio 1 dalyje nurodyto komiteto kito posėdžio darbotvarkę siekiant informuoti. Deklaracija įsigalioja praėjus 60 dienų nuo posėdžio dienos;

c)	per šį laikotarpį Komisija arba valstybės narės deklaraciją pateikusios valstybės narės gali prašyti paaiškinti patvirtinančius įrodymus ar pateikti apie juos papildomos informacijos;

d)

jei bent viena valstybė narė arba Komisija per b punkte nurodytą laikotarpį pateikia rašytines pastabas, kuriose išreiškiamas rimtas objektyvus susirūpinimas dėl patvirtinančių įrodymų, Komisija ir atitinkamos valstybės narės kartu išnagrinėja pateiktus įrodymus, siekdamos išspręsti susirūpinimą keliančius klausimus. Tokiu atveju b punkte nurodytas laikotarpis gali būti pratęstas 30 dienų. Tokios pastabos pateikiamos deklaruojančiai valstybei narei ir Komisijai;

e)

jei 2 dalies d punkte nurodytam arbitražui nepavyksta išspręsti klausimo, Komisija gali nuspręsti atlikti patikrinimą vietoje pagal 58 straipsnį, kad patikrintų, ar pateikta deklaracija atitinka 1 dalyje nustatytus kriterijus, išskyrus tuos atvejus, kai deklaraciją pateikusi valstybė narė ją atsiima;

f)	prireikus atsižvelgiant į pasiektus rezultatus, 62 straipsnio 2 dalyje nurodyta tvarka priimamas sprendimas, kuriuo laikinai sustabdomas pačios valstybės narės atitinkamai zonai ar teritoriniam vienetui suteiktas ligos neapimtos teritorijos statusas.

3.   Jei pirmoje pastraipoje nurodyta (-os) zona (-os) arba teritorinis (-iai) vienetas (-ai) sudaro daugiau nei 75 % valstybės narės teritorijos, arba juos sudaro bendras su kita valstybe nare arba trečiąja šalimi vandens baseinas, 2 dalyje nurodyta tvarka pakeičiama 62 straipsnio 2 dalyje nurodyta tvarka.

4.   Konkretūs reikalavimai dėl priežiūros, mėginių ėmimo ir diagnostinių metodų, kuriais naudojasi valstybė narė tam, kad įgytų statusą, jog ji nėra ligos apimta pagal šį straipsnį, nustatomi 62 straipsnio 2 dalyje nurodyta tvarka.

51 straipsnis

Ligos neapimtų valstybių narių, zonų arba teritorinių vienetų sąrašai

1.   Kiekviena valstybė narė sudaro ir prižiūri nuolat atnaujinamą pagal 50 straipsnio 2 dalį ligos neapimtomis paskelbtų zonų ir teritorinių vienetų sąrašą. Tokie sąrašai skelbiami viešai.

2.   Komisija parengia ir atnaujina pagal 49 straipsnį arba 50 straipsnio 3 dalį ligos neapimtomis paskelbtų valstybių narių, zonų arba teritorinių vienetų sąrašą, kurį ji paskelbia viešai.

52 straipsnis

Ligos neapimtos teritorijos statuso išlaikymas

Valstybė narė, kuri pagal 49 straipsnį yra paskelbta vienos ar daugiau IV priedo II dalyje išvardytų neegzotinių ligų neapimta valstybe, gali nutraukti kryptingą padėties priežiūrą ir išlaikyti ligos neapimtos valstybės statusą, jei egzistuoja atitinkamos ligos klinikiniams požymiams išryškėti palankios sąlygos ir įgyvendinamos šios direktyvos atitinkamos nuostatos.

Tačiau tose ligos neapimtose valstybių narių zonose ar teritoriniuose vienetuose, kurios nėra paskelbtos ligos neapimtomis, ir visais atvejais, kai nėra atitinkamos ligos klinikiniams požymiams išryškėti palankių sąlygų, kryptinga padėties priežiūra turi būti tęsiama pagal 49 straipsnio 3 dalyje arba atitinkamai 50 straipsnio 4 dalyje pateiktus metodus, bet taip, kad atitiktų esančią riziką.

53 straipsnis

Ligos neapimtos teritorijos statuso laikinas sustabdymas ir atstatymas

1.   Jei valstybė narė turi pagrindo manyti, kad buvo pažeistos kokios nors sąlygos, leidžiančios išlaikyti jos, jos zonos ar teritorinio vieneto ligos neapimtos teritorijos statusą, tokia valstybė narė nedelsdama sustabdo prekybą ligai imliomis rūšimis ir ligą pernešančiomis rūšimis su kitomis valstybėmis narėmis, zonomis ar teritoriniais vienetais, kuriuose sveikatos būklė atitinkamos ligos atžvilgiu yra geresnė, kaip nustatyta III priedo A dalyje, ir taiko V skyriaus 2 ir 4 skirsnių nuostatas.

2.   Jei 29 straipsnio1 dalyje numatyto epizootinio tyrimo metu paaiškėja, kad įtariamo pažeidimo nėra, valstybei narei, zonai arba teritoriniam vienetui atstatomas ligos neapimtos teritorijos statusas.

3.   Jei epizootinis tyrimas patvirtina didelę tikimybę, jog esama infekcijos, ligos neapimtos valstybės narės, zonos arba teritorinio vieneto statusas yra atšaukiamas laikantis tos tvarkos, pagal kurią buvo suteiktas toks statusas. Prieš atstatant ligos neapimtos teritorijos statusą, įvykdomi V priede nustatyti reikalavimai.

VIII SKYRIUS

KOMPETENTINGOS INSTITUCIJOS IR LABORATORIJOS

54 straipsnis

Bendri įsipareigojimai

1.   Kiekviena valstybė narė siekdama šioje direktyvoje numatytų tikslų paskiria kompetentingas institucijas ir apie tai informuoja Komisiją.

Kompetentingos institucijos dirba ir atlieka savo pareigas pagal Reglamentą (EB) Nr. 882/2004.

2.   Kiekviena valstybė narė užtikrina, kad siekiant šioje direktyvoje numatytų tikslų jos paskirtos kompetentingos institucijos ir kitos akvakultūros, vandens gyvūnų ir akvakultūros kilmės maisto ir pašarų reglamentavime dalyvaujančios valdžios institucijos veiksmingai ir nuolat bendradarbiautų, laisvai keisdamosi su šios direktyvos įgyvendinimu susijusia informacija.

Tiek, kiek reikia, informacija keičiasi ir įvairių valstybių narių kompetentingos institucijos.

3.   Kiekviena valstybė narė užtikrina, kad kompetentingos institucijos galėtų pasinaudoti atitinkamomis laboratorijų paslaugomis ir pažangiausiomis rizikos analizės bei epidemiologijos technologijomis ir kad kompetentingos institucijos ir laboratorijos laisvai keistųsi visa su šios direktyvos įgyvendinimu susijusia informacija.

55 straipsnis

Bendrijos kontrolinės laboratorijos

1.   Bendrijos kontrolinės laboratorijos šioje direktyvoje nurodytoms vandens gyvūnų ligoms tirti skiriamos 62 straipsnio 2 dalyje nurodyta tvarka, kurios laikantis nustatomas ir skyrimo laikotarpis.

2.   Bendrijos kontrolinės laboratorijos vandens gyvūnų ligoms tirti atitinka VI priedo I dalyje nurodytas funkcijas ir pareigas.

3.   Ne vėliau kaip iki 1 dalyje nurodyto laikotarpio pabaigos Komisija peržiūri, kokios laboratorijos buvo paskirtos Bendrijos kontrolinėmis laboratorijomis, atsižvelgdama į tai, ar jos atitinka 2 dalyje nurodytas funkcijas ir pareigas.

56 straipsnis

Nacionalinės kontrolinės laboratorijos

1.   Valstybės narės pasirūpina, kad kiekvienai 55 straipsnyje nurodytai Bendrijos kontrolinei laboratorijai būtų priskirta nacionalinė kontrolinė laboratorija.

Valstybės narės gali paskirti laboratoriją, esančią kitoje valstybėje narėje arba ELPA valstybėje narėje, o viena laboratorija gali būti daugiau nei vienos valstybės narės nacionaline kontroline laboratorija.

2.   Valstybės narės kiekvienos paskirtos nacionalinės kontrolinės laboratorijos pavadinimą ir adresą praneša Komisijai, atitinkamai Bendrijos kontrolinei laboratorijai ir kitoms atitinkamoms valstybėms narėms bei informuoja apie visus jų pasikeitimus.

3.   Nacionalinė kontrolinė laboratorija palaiko ryšį su atitinkama 55 straipsnyje numatyta Bendrijos kontroline laboratorija.

4.   Siekiant pagal šios direktyvos reikalavimus visoje valstybės narės teritorijoje užtikrinti veiksmingas diagnostikos paslaugas, nacionalinė kontrolinė laboratorija bendradarbiauja su visomis pagal 57 straipsnį paskirtomis laboratorijomis, esančiomis tos valstybės narės teritorijoje.

5.   Valstybės narės užtikrina, kad kiekviena jų teritorijoje esanti nacionalinė kontrolinė laboratorija būtų tinkamai įrengta ir turėtų reikiamą tinkamai apmokytą personalą, kad galėtų atlikti pagal šią direktyvą privalomus laboratorinius tyrimus bei vykdyti VI priedo II dalyje nurodytas funkcijas ir pareigas.

57 straipsnis

Diagnostikos paslaugos ir metodai

Valstybės narės užtikrina, kad:

a)	šios direktyvos tikslais laboratoriniai tyrimai būtų atliekami kompetentingos institucijos tuo tikslu paskirtose laboratorijose;

b)	laboratoriniai tyrimai įtariant IV priedo II dalyje išvardytą ligą ir siekiant patvirtinti jos buvimą, būtų atliekami naudojantis diagnostikos metodais, kurie turi būti nustatyti 62 straipsnio 2 dalyje nurodyta tvarka; ir

c)	pagal šį straipsnį paskirtos diagnostikos paslaugų laboratorijos vykdytų VI priedo III dalyje nustatytas funkcijas ir pareigas.

IX SKYRIUS

PATIKRINIMAI, ELEKTRONINIS VALDYMAS IR SANKCIJOS

58 straipsnis

Bendrijos patikrinimai ir auditas

1.   Komisijos ekspertai bendradarbiaudami su valstybių narių kompetentingomis institucijomis gali atlikti patikrinimus vietoje, įskaitant auditą tiek, kiek tai būtina vienodam šios direktyvos taikymui.

Valstybės narės, kurių teritorijoje atliekami tokie patikrinimai ir auditai, suteikia ekspertams visapusišką pagalbą, kad jie galėtų vykdyti savo pareigas.

Komisija informuoja kompetentingą instituciją apie visus tokių patikrinimų ir auditų rezultatus.

2.   Komisijos ekspertai, bendradarbiaudami su atitinkamų trečiųjų šalių kompetentingomis institucijomis, taip pat gali atlikti patikrinimus vietoje trečiosiose šalyse, įskaitant auditus, siekdami patikrinti, ar laikomasi Bendrijos taisyklių dėl vandens gyvūnų sveikatos ar joms lygiaverčių nuostatų.

3.   Jei Komisijos patikrinimo metu nustatomas rimtas pavojus gyvūnų sveikatai, atitinkama valstybė narė nedelsdama imasi visų būtinų priemonių gyvūnų sveikatai apsaugoti.

Jei tokių priemonių nesiimama arba jos laikomos nepakankamomis, gyvūnų sveikatai apsaugoti būtinos priemonės patvirtinamos 62 straipsnio 3 dalyje nurodyta tvarka ir apie tai pranešama atitinkamai valstybei narei.

59 straipsnis

Elektroninis valdymas

1.   Valstybės narės ne vėliau kaip iki 2008 m. rugpjūčio 1 d. užtikrina, kad būtų baigtos visos procedūros ir visi formalumai tam, kad elektroninėmis priemonėmis būtų galima gauti 6 straipsnyje, 50 straipsnio 2 dalyje, 51 straipsnio 1 dalyje ir 56 straipsnio 2 dalyje numatytą informaciją.

2.   Komisija 62 straipsnio 2 dalyje nurodyta tvarka priima išsamias taisykles dėl 1 dalies įgyvendinimo, siekdama palengvinti valstybių narių informacijos sistemų sąveiką ir procedūrų atlikimą elektroninėmis priemonėmis.

60 straipsnis

Sankcijos

Valstybės narės nustato taisykles dėl sankcijų, taikomų pažeidus nacionalines nuostatas, priimtas pagal šią direktyvą, ir imasi visų būtinų priemonių jų įgyvendinimui užtikrinti. Numatytos sankcijos privalo būti veiksmingos, proporcingos ir atgrasančios. Valstybės narės informuoja Komisiją apie tokias nuostatas ne vėliau kaip iki 65 straipsnio 1 dalyje nurodytos dienos ir nedelsdamos praneša jai apie vėlesnius tokių nuostatų pakeitimus.

X SKYRIUS

PAKEITIMAI, IŠSAMIOS TAISYKLĖS IR KOMITETO PROCEDŪRA

61 straipsnis

Pakeitimai ir išsamios taisyklės

1.   50 straipsnio 2 dalis gali būti iš dalies keičiama 62 straipsnio 2 dalyje nurodyta tvarka.

2.   Šios direktyvos priedai gali būti iš dalies keičiami 62 straipsnio 2 dalyje nurodyta tvarka.

3.   Šios direktyvos įgyvendinimo priemonės patvirtinamos 62 straipsnio 2 dalyje nurodyta tvarka.

62 straipsnis

Komiteto procedūra

1.   Komisijai padeda Maisto grandinės ir gyvūnų sveikatos nuolatinis komitetas (toliau – Komitetas).

2.   Darant nuorodą į šią dalį, taikomi Sprendimo 1999/468/EB 5 ir 7 straipsniai.

Sprendimo 1999/468/EB 5 straipsnio 6 dalyje nustatytas laikotarpis yra trys mėnesiai.

3.   Darant nuorodą į šią dalį, taikomi Sprendimo 1999/468/EB 5 ir 7 straipsniai.

Sprendimo 1999/468/EB 5 straipsnio 6 dalyje nustatytas laikotarpis yra 15 dienų.

4.   Komitetas patvirtina savo darbo tvarkos taisykles.

XI SKYRIUS

PEREINAMOJO LAIKOTARPIO IR BAIGIAMOSIOS NUOSTATOS

63 straipsnis

Panaikinimas

1.   Direktyvos 91/67/EEB, 93/53/EEB ir 95/70/EB panaikinamos nuo 2008 m. rugpjūčio 1 d.

2.   Nuorodos į panaikintas direktyvas laikomos nuorodomis į šią direktyvą ir aiškinamos pagal VIII priede pateiktą koreliacijos lentelę.

3.   Tačiau šios direktyvos tikslais toliau taikomas Komisijos sprendimas 2004/453/EB, kol pagal šios direktyvos 43 straipsnį bus priimtos būtinos nuostatos, kurios turi būti priimamos ne vėliau kaip per 3 metus nuo šios direktyvos įsigaliojimo.

64 straipsnis

Pereinamojo laikotarpio nuostatos

Pereinamojo laikotarpio nuostatos gali būti priimtos 62 straipsnio 2 dalyje nurodyta tvarka ketverių metų laikotarpiui nuo 2006 m. gruodžio 14 d.

65 straipsnis

Perkėlimas į nacionalinę teisę

1.   Valstybės narės ne vėliau kaip iki 2008 m. gegužės 1 d. priima ir paskelbia įstatymus ir kitus teisės aktus, kurie, įsigalioję iki 2008 m. gruodžio 14 d., įgyvendina šią direktyvą. Jos nedelsdamos apie tai informuoja Komisiją.

Valstybės narės tas nuostatas taiko nuo 2008 m. rugpjūčio 1 d.

Patvirtindamos šias priemones valstybės narės daro jose nuorodą į šią direktyvą arba tokia nuoroda daroma jas oficialiai skelbiant. Nuorodos darymo tvarką nustato valstybės narės.

2.   Valstybės narės pateikia Komisijai šios direktyvos taikymo srityje priimtų pagrindinių nacionalinės teisės nuostatų tekstus.

66 straipsnis

Įsigaliojimas

Ši direktyva įsigalioja dvidešimtą dieną po jos paskelbimo Europos Sąjungos oficialiajame leidinyje.

67 straipsnis

Adresatai

Ši direktyva yra skirta valstybėms narėms.

---

(1)  OL C 88, 2006 4 11, p. 13.

(2)  OL L 46, 1991 2 19, p. 1. Direktyva su paskutiniais pakeitimais, padarytais Reglamentu (EB) Nr. 806/2003 (OL L 122, 2003 5 16, p. 1).

(3)  OL L 175, 1993 7 19, p. 23. Direktyva su paskutiniais pakeitimais, padarytais 2003 m. Stojimo aktu.

(4)  OL L 332, 1995 12 30, p. 33. Direktyva su paskutiniais pakeitimais, padarytais 2003 m. Stojimo aktu.

(5)  OL L 206, 1992 7 22, p. 7. Direktyva su paskutiniais pakeitimais, padarytais Europos Parlamento ir Tarybos reglamentu (EB) Nr. 1882/2003 (OL L 284, 2003 10 31, p. 1).

(6)  OL L 139, 2004 4 30, p. 206. Reglamentas su paskutiniais pakeitimais, padarytais Komisijos reglamentu (EB) Nr. 2076/2005 (OL L 338, 2005 12 22, p. 83).

(7)  OL L 165, 2004 4 30, p. 1. Reglamentas su paskutiniais pakeitimais, padarytais Komisijos reglamentu (EB) Nr. 776/2006 (OL L 136, 2006 5 24, p. 3).

(8)  OL L 139, 2004 4 30, p. 1.

(9)  OL L 224, 1990 8 18, p. 29. Direktyva su paskutiniais pakeitimais, padarytais Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2002/33/EB (OL L 315, 2002 11 19, p. 14).

(10)  OL L 268, 1991 9 24, p. 56. Direktyva su paskutiniais pakeitimais, padarytais 2003 m. Stojimo sutartimi.

(11)  OL L 156, 2004 4 30, p. 5. Sprendimas su paskutiniais pakeitimais, padarytais Komisijos sprendimu 2006/272/EB (OL L 99, 2006 4 7, p. 31).

(12)  OL L 311, 2001 11 28, p. 1. Direktyva su paskutiniais pakeitimais, padarytais Direktyva 2004/28/EB (OL L 136, 2004 4 30, p. 58).

(13)  OL L 136, 2004 4 30, p. 1.

(14)  OL L 223, 2006 8 15, p. 1.

(15)  OL C 321, 2003 12 31, p. 1. Pataisyta OL C 4, 2004 1 8, p. 7.

(16)  OL L 184, 1999 7 17, p. 23. Sprendimas su pakeitimais, padarytais Sprendimu 2006/512/EB (OL L 200, 2006 7 22, p. 11).

(17)  OL L 139, 2004 4 30, p. 55.

(18)  OL L 31, 2002 2 1, p. 1.

(19)  OL L 273, 2002 10 10, p. 1. Reglamentas su paskutiniais pakeitimais, padarytais Komisijos reglamentu (EB) Nr. 208/2006 (OL L 36, 2006 2 8, p. 25).

---

---

---

---

---

---

---

---

---