Bendrojo dokumento, iš dalies pakeisto patvirtinus nereikšmingą pakeitimą pagal Reglamento (ES) Nr. 1151/2012 53 straipsnio 2 dalies antrą pastraipą, paskelbimas

(2022/C 312/05)

Europos Komisija patvirtino šį nereikšmingą pakeitimą Komisijos deleguotojo reglamento (ES) Nr. 664/2014 (1) 6 straipsnio 2 dalies trečią pastraipą.

Su šio nereikšmingo pakeitimo patvirtinimo paraiška galima susipažinti Komisijos duomenų bazėje eAmbrosia.

BENDRASIS DOKUMENTAS

„RIGOTTE DE CONDRIEU“

ES Nr. PDO-FR-0782-AM02 — 11.5.2022

SKVN (X) SGN ( )

1.   Pavadinimas (-ai)

„Rigotte de Condrieu“

2.   Valstybė narė arba trečioji šalis

Prancūzija

3.   Žemės ūkio produkto arba maisto produkto aprašymas

3.1.   Produkto rūšis

1.3 klasė. Sūriai

3.2.   Produkto, kurio pavadinimas nurodytas 1 punkte, aprašymas

„Rigotte de Condrieu“ – tai nedidelis sūris, pagamintas iš šviežio nenugriebto ožkos pieno, kuriam nenustatyti jokie standartai. Jis gaunamas iš pienarūgštėmis bakterijomis rauginto ožkos pieno. Tai minkštas neslėgtas sūris.

Minimaliai subrandintas (8 dienos po išėmimo iš formų) sūris yra nedidelio plokščio disko formos, jo skersmuo – 4,2–5 cm, o aukštis –1,9–2,4 cm. Jo svoris po ilgesnio brandinimo negali būti mažesnis nei 30 gramų.

Sūrio paviršius padengtas dramblio kaulo, baltos arba mėlynos spalvos pelėsiu. Sūris yra baltos arba dramblio kaulo spalvos, kietas ir lygaus paviršiaus. Po džiovinimo 100 gramų sūrio yra bent 40 g riebalų kiekis, o bendras sausosios medžiagos kiekis – ne mažiau kaip 40 g (100 g sūrio).

Ragaujant juntami riešutų, pomiškio, išrūgų aromatai, sūrio skonis sūrokas.

3.3.   Pašarai (taikoma tik gyvūniniams produktams) ir žaliavos (taikoma tik perdirbtiems produktams)

Ožkų metinio šėrimo pagrindas – daugiausia stambieji pašarai, ruošiami geografinėje vietovėje.

Stambiuosius pašarus sudaro žolė ir šienas iš laikinų ar nuolatinių ganyklų, pirmiausia augalai, kuriuos ožkos randa besiganydamos, taip pat džiovinta liucerna, kurios baltymų kiekis mažesnis nei 20 proc., ir kiti nefermentuoti pašarai (kad pienas neįgautų nemalonaus skonio): nesunokę grūdai, baltymingi augalai, aliejiniai augalai, gumbavaisiai ir ankštiniai augalai, duodami kartu su pašarais.

Kartu ožkoms galima duoti šienainio, su sąlyga, kad jame būtų ne mažiau kaip 55 proc. sausosios medžiagos ir kad jis būtų pagamintas iš vieną kartą nušienautos kiekvienos iš pievų.

Ožkos ne trumpiau kaip 120 dienų per metus ganosi pievose arba yra šeriamos geografinėje vietovėje nupjauta žole, kai tai įmanoma dėl klimato sąlygų.

Metinis ožkoms sušertų pašarų papildų kiekis negali viršyti 350 kg žaliavinės masės vienai ožkai. Nustatytas leidžiamų naudoti pašarų papildų sąrašas. Gyvulių pašaruose leidžiama naudoti tik iš netransgenetinių produktų gautus augalus, liekanas ir pašarų papildus.

Pageidaujama, kad pašarai ir pašarų papildai būtų iš geografinės vietovės.

Pašarai ir pašarų papildai ne iš geografinės vietovės kartu gali sudaryti ne daugiau kaip 20 proc. ožkoms sušeriamos sausosios medžiagos.

3.4.   Specialūs gamybos veiksmai, atliktini nustatytoje geografinėje vietovėje

Pienas turi būti gaunamas ir perdirbamas, o sūriai brandinami nustatytoje vietovėje.

3.5.   Specialios produkto registruotu pavadinimu pjaustymo, trynimo, pakavimo ir kitos taisyklės

—

3.6.   Specialios produkto registruotu pavadinimu ženklinimo taisyklės

Be privalomos informacijos, numatytos su maisto produktų ženklinimu ir pateikimu susijusiuose reglamentuose, kiekvienas SKVN „Rigotte de Condrieu“ žymimas sūris arba bent kiekvienas vartotojams skirtas jo prekinis vienetas parduodamas su etikete, kurioje raidėmis, kurių dydis siektų bent du trečdalius didžiausių etiketės raidžių dydžio, tame pačiame matymo lauke būtų nurodytas kilmės vietos pavadinimas ir Europos Sąjungos SKVN simbolis.

4.   Glaustas geografinės vietovės apibūdinimas

Sūris „Rigotte de Condrieu“ gaminamas Pila masyve, esančiame į pietvakarius nuo Liono miesto. Šis masyvas apima du departamentus – Ronos ir Luaros. Abu departamentai priklauso Ronos–Alpių regionui. Pienas gaminamas ir perdirbamas į sūrius bei sūriai brandinami toliau išvardytų komunų teritorijoje. Ronos departamento komunos:

Komunos, kurių visa teritorija patenka į geografinę vietovę: Ampuis, Condrieu, Echalas, Les Haies, Loire-sur-Rhône, Longes, Sainte- Colombe, Saint-Cyr-sur-Rhône, Saint-Romain-en-Gal, Trèves, Tupin-et-Semons.

Komunos, kurių dalis teritorijos (išskyrus miestų zonas) patenka į geografinę vietovę: Givors, Saint-Romain-en-Gier.

Luaros departamento komunos:

Komunos, kurių visa teritorija patenka į geografinę vietovę: Le Bessat, Bessey, Bourg-Argental, Burdignes, La Chapelle-Villars, Châteauneuf, Chavanay, Chuyer, Colombier, Doizieux, Farnay, Graix, Lupe, Maclas, Malleval, Pavezin, Pelussin, Planfoy, Roisey, Saint-Appolinard, Sainte-Croix-en-Jarez, Saint-Julien-Molin-Molette, Saint- Michel-Sur-Rhône, Saint-Paul-en-Jarez, Saint-Pierre-de-Boeuf, Saint-Sauveur-en-Rue, Tarentaise, La Terrasse-sur-Dorlay, Thélis-la-Combe, La Valla-en-Gier, Veranne, Verin, La Versanne.

Komunos, kurių dalis teritorijos (išskyrus miestų zonas) patenka į geografinę vietovę: Saint-Chamond, Saint-Étienne.

5.   Ryšys su geografine vietove

Gamtinės Pila masyvo savybės, susijusios su didele vietinių pašarų dalimi gyvulių pašare ir tradiciniais perdirbimo metodais, turi įtakos šio ilgiau nei šimtmetį garsėjančio mažo ožkų sūrio „Rigotte de Condrieu“ išskirtinumui ir aromatams.

Geografinei sūrio „Rigotte de Condrieu“ gamybos vietovei būdingi svarbūs gamtos ir žmogiškieji veiksniai. Dėl kalnų masyvo vietovėje susidaro įvairios klimato sąlygos, jos geomorfologija yra daugiausia šlaitinė, dirvožemiai – rūgštieji negilūs rudžemiai, vietovė pasižymi didele biologine įvairove.

Dėl to šiai geografinei vietovei būdinga žemės ūkio veiklos įvairovė, o ožkų auginimui tradiciškai tenka svarbus vaidmuo. Ši veikla išliko labai populiari ir mūsų dienomis.

Pila masyvas – tai vidutinio aukščio kalnai, kuriuos iš šiaurės vakarų ir rytų supa slėniai (Žjė, Ondeno ir Ronos), o jų pietuose stūkso Etezo kalva. Pila yra Centrinio masyvo dalis, kuriai būdingos labai skirtingos sąlygos, sudėtinga geologija, rūgštūs ir lengvi dirvožemiai, itin kalnuotas kraštovaizdis ir statūs šlaitai. Šiam masyvui būdingos senos vulkaninės kilmės ir metamorfinės uolienos. Jame esama chirats – labai retų geologinių darinių, susidariusių iš vietovei būdingų uolienų sangrūdų. Šių dirvožemių cheminė sudėtis yra gana vientisa: juose daug kvarco ir mažai geležies. Šie veiksniai yra palankūs rūgštiesiems dirvožemiams.

Pila masyve juntama Atlanto vandenyno, Viduržemio jūros ir žemyninio klimato veiksnių įtaka. Temperatūrai ir kritulių kiekiui labai didelę įtaką daro didelis vietovės kalvotumas. Kritulių kiekis išlieka vidutinis – 580–1000 mm, tačiau per metus pasiskirsto labai nevienodai, nes vasaromis kyla sausros. Be to, Pila masyvo klimatui būdingi dažni ir stiprūs vėjai.

Vietovėje natūraliai auga kalvotų ir kalnuotų vietovių augalija. Nors Pila masyvas nėra labai aukštas ir orientuotas į žemyną bei pietus, akivaizdu, kad čia auga kalnų tipo augalija.

Vietovės kraštovaizdis susitelkęs aplink viršukalnę. Miesteliai susitelkę ir išsidėstę aukštai (ant kyšulių), tarp uolėtų kalnų viržynais padengtų kalnagūbrių, sakingų miškų ir kalnais apsuptų slėnių.

Pusė teritorijos yra miškinga, o žemės ūkio paskirties plotas sudaro tik 36 proc. teritorijos; 80 proc. šio ploto užima pašarų plotai, iš kurių du trečdaliai – natūralios pievos.

Dėl didžiulės Pila masyvo floros įvairovės (kiekvieno tipo pievoje suskaičiuojama 40–60 augalų rūšių) dauguma pievų, remiantis direktyva dėl natūralių buveinių, buvo pripažintos Bendrijos svarbos natūraliomis buveinėmis.

Dauguma augalų yra acidofiliniai ir augantys rūgščiuosiuose dirvožemiuose. Dažniausiai pasitaikančios rūšys – tai žolės (pvz., aukštosios avižos), ankštiniai augalai (pvz., garždeniai) arba kiti augalai, tokie kaip miegalė arba buožainė.

Visame Pila masyve vyrauja vienoda ožkų auginimo tradicija: mišraus auginimo ūkiuose, kur ožkų auginimu iš pradžių užsiimdavo tik moterys, ilgainiui susidarė sąlygos įvairinti veiklą.

Ožkų auginimas jau nuo XVIII amžiaus pirmiausia paplito sausiausiose Pila masyvo vietovėse, kurios nepalankios galvijų auginimui. Paprastai vietovės ūkiuose gamintas ir karvės, ir ožkos pieno sūris. Karvės pieno sūris būdavo pirmiausia vartojamas ūkyje, kad brangiau kainuojantį ožkos pieno sūrį būtų galima parduoti.

Nedidelio produktyvumo vietovėse ožkas auginti buvo ekonomiškai naudingiau, nes joms tinka galvijams netinkamos ganyklos. Taip tame pačiame plote buvo galima pagaminti daugiau pieno.

Šis sūris gamintas nedidelio dydžio, kad greitai išdžiūtų ir subręstų, atsižvelgiant į tai, kad vartojimo vietos (Lionas ir Sen Etjenas) įsikūrusios visai netoli. Pasirinktos nedidelės sūrių formos (apie 7 cm skersmens), kad ožkos pieno sūrį būtų galima atskirti nuo karvės pieno sūrio, kuriam naudotos didesnio skersmens formos. Toks pasirinkimas susijęs su nedideliu ožkos pieno kiekiu pieno ūkiuose, nes augintos nedidelės ožkų bandos.

Tradiciškai naudotas žalias nenugriebtas ožkos pienas, kuriam nenustatyti jokie standartai. Perdirbimo procedūros pritaikytos pienarūgštėmis bakterijomis rauginto ožkos pieno gamybai su pieno brandinimu ir jo parūgštinimu. Pridedamos pieno rūgšties bakterijos, kurios (pageidautina) imamos iš ankstesnio rauginimo išrūgų. Formuojant sūrį reikia atsižvelgti į rūgpienio tekstūrą, rūgpienis neturi būti dalomas ar maišomas, skystis negali būti iš anksto nupilamas. Praėjus 12 valandų po įdėjimo į formas sūris apverčiamas ir abi jo pusės apibarstomos sausa druska.

Išėmus sūrį iš formos ir praėjus dar 8 dienoms, sūris „Rigotte de Condrieu“ pasižymi ypatingomis savybėmis.

Pagrindinės sūrio „Rigotte de Condrieu“ savybės:

—	mažas dydis (nedidelis skritulys, sveriantis kiek daugiau nei 30 g),

—	sūrio paviršiuje esantis pelėsio sluoksnis plonas, baltos, dramblio kaulo arba mėlynos spalvos,

—	sūrio minkštimas tvirtas, lygus, be skylučių, valgant minkštas,

—	juntami riešutų, pomiškio, išrūgų aromatai, sūrio skonis sūrokas.

Dėl geografinei vietovei būdingų rūgščiųjų, smėlingų ir negilių dirvožemių ir ypatingų vietos klimato sąlygų, taip pat dėl ožkų auginimo įpročių išplito bei toliau naudojamos įvairiarūšės ir rūgštiesiems dirvožemiams būdingos augalijos pievos.

Geografinės vietovės pievų floros ir jų botaninės sudėties įvairovė daro įtaką pieno sudedamųjų dalių, kurios tirpsta riebaluose, kiekiui ir sudėčiai. Visų pirma dėl jų vystosi mikroflora, kuri vėliau atsiduria serumuose, naudojamuose pieno pasėlyje prieš rauginimą, ir kuri padeda sūriams subręsti bei jų aromatams atsirasti.

Gaminant sūrį „Rigotte de Condrieu“ naudojami ožkų auginimo būdai – vietos ištekliai, pašaro gamyba vietoje, ožkų ganymas ir šėrimas žole, ožkų ganymas lauke – sudaro sąlygas geriausiai atskleisti geografinės vietovės ypatumus.

Be to, ši pieno mikroflora išsaugoma perdirbant šviežią ir nenugriebtą pieną ir pridedant pieno rūgšties bakterijas, kurios (pageidautina) imamos iš ankstesnio rauginimo išrūgų.

Dėl pieno perdirbimo savybių ir sūrių formavimo nepažeidžiant rūgpienio struktūros sūrio „Rigotte de Condrieu“ minkštimas yra vientisas ir lygus. Išėmus iš formos sūris sūdomas, apibarstant abi puses sausa druska, todėl druska pasiskirsto tolygiai. Dėl šių perdirbimo būdų sūrio minkštimas yra tvirtas ir vientisas, valgomas sūris minkštas.

Dėl geografinės Pila masyvo padėties netoli svarbių vartotojų centrų, vėjuotos geografinės vietovės (sūris „Rigotte de Condrieu“ nuo seno džiovinamas specialiose spintose su grotelėmis (chasière) gryname ore) ir gamybos ūkių veiklos organizavimo pradėti gaminti nedideli ožkos pieno sūriai. Nedideli sūriai gana greitai išdžiūva, paskui jie brandinami.

Dėl gamtos sąlygų, vietos pašarų svarbos šeriant ožkas ir perdirbimo praktinės patirties tradicijų (nusunkimas ir pieno floros išsaugojimas) šių nedidelių sūrių (4,2–5 cm skersmens) paviršius padengtas plonu ir skirtingos spalvos pelėsiu, kuris atitinka šios rūšies sūrių pardavimo skirtingais brandinimo etapais tradiciją, taip pat juntami riešutų, pomiškio, išrūgų aromatai, o sūrio skonis sūrokas.

Dėl savo savybių šis nuo XVIII amžiaus Pila masyve paplitęs sūris ilgainiui tapo žinomas visame regione. Jis vadintas „Rigotte“, vėliau – „Rigotte de Condrieu“; pastarasis pavadinimas kilo iš Kondrijė kantono, kuris iki XIX a. vidurio, kol nepaplito garlaiviai, buvo svarbus prekybos centras prie Ronos, pavadinimo. J. Guicherd ir Ch. Ponsart 1927 m. paskelbtame tyrime „L’Agriculture du Rhône 1926“„Rigotte de Condrieu“ jau minimas kaip vienas iš dviejų geriausių ožkos pieno sūrių regione.

Nuoroda į paskelbtą specifikaciją

https://info.agriculture.gouv.fr/gedei/site/bo-agri/document_administratif-423d5444-b239-4166-96ee-327fe057d3a2.

---

(1)  OL L 179, 2014 6 19, p. 17.